Kartą į mėnesį meistras važiuodavo į miestą įsigyti drobių, papildyti paletę spalvomis. Tomis dienomis vos saulei nedrąsiai kyštelėjus pakaušį iš po horizonto juostos, jis jau tapnodavo basomis kojomis rasotą žolę, kvėpdavo pilna krūtine gaivaus ryto oro, rodos, nedrąsiai žvalgydavosi po neišsenkamus įkvėpimo lobynus – jį supančią laukinę gamtą, kuri, tarsi valiūkiškas miško šaltinis taip staiga kriokliu persilieja į kur kas šėlsmingesnę upę, taip ir ji, vos žmogui ranką pridėjus, pavirsta visai kitokia, šeimą maitinančia žeme, ariamomis dirvomis, sėjamais laukais... Meistras regėjo tai, ko kas dieną laukuose dirbančio nuvargusio ūkininko akys nebematė – pasėtą grūdą, dygstantį ūgliuką, bręstantį daigą, sunokusį rugį... Ir visame tame procese nenuilstamai plušančią, savo syvais maitinančią, motiniškai nuo audrų priglaudžiančią gležnutį augalėlį dirvą.
Priėjęs miško pakraštį, meistras visada sustodavo. Nužvelgdavo kiek amžiaus nublankintomis, bet išsaugojusiomis gebėjimą džiaugtis akimis samanotą pievutę, kol užkliūdavo už akmens ir, tarsi, akimirkai sustingdavo.
„Toks nesikeičiantis, niekuo nesiskundžiantis, tikriausiai per amžius gulintis čia ir tik stebintis aplinkinį virsmą – iš nukritusios sėklos išaugusį medelį, vėliau sukerojusį į galingą ąžuolą, rodos, iš nieko užaugusį mišką, vilnijančią pievą... Tu, pilkasis drauge, esi čia visada, kada beateičiau, kada besustočiau, tu visada būsi čia ir nesibodydamas, nesididžiuodamas pasiūlysi didžiausią savo turtą – pakviesi prisėsti, pailsinti kojas, atsikvėpti. Tu kukliai pasitinki praeivius, priglaudi juos savo svetingame glėbyje ir išlydi. Nieko niekada neprašai. Niekuo nesiskundi. Nesididžiuoji ir nesiaikštini. Bet iš tiesų, juk esi toks svarbus! Esi kur kas daugiau nei tik pilkas šalikelės akmuo!“ – taip, žvelgdamas į savo ilgaamžį kelio draugą, kas kartą mąstydavo meistras.
Vieną rudeniškai vėjuotą dieną meistras, priėjęs pamiškės laukymę, stabtelėjęs ir besidairydamas aiktelėjo iš nuostabos – žmogui plačiai mostelėjus viskas aplinkui tapo kitaip... Vasaromis žaliavusi, rudeniop pabjurusiai gliurksėjusi, žiemą neaprėpiamu baltumu pasitikdama, o pavasarį mažyčiais žaliais daigeliai besipuikuodama, šypsnį žadinusi pieva buvo sumaitota, išarta, kreivai išvagota. Švelniai banguojančio miško pakrašty tarsi bjaurios karpos staiga išdygo didėliausi technikos agregatai, po kurių ratais ir vikšrais žuvo šimtai gležnų medelių, krūmelių. Meistro akys išgąstingai ieškojo mielojo kelionės draugo – didžiojo pakelės akmens. Iš susijaudinimo ėmė virpėti senolio rankos, kaktą išmušė šalto prakaito lašeliai. Kai jau buvo beprarandąs viltį, akies kampučiu užkabino pilkojo draugo nugaros keterą, vos styrančią iš po krūvos žemių, ir tarsi besišaukiančią pagalbos.
Suklupo meistras šalia šalto pilkojo draugo. Prisilietė taip atsargiai, tarsi prie žmogaus, kurio kūnas būtų siaubingai sužalotas didžiulėje avarijoje. „Galbūt tu esi tik akmuo, bet tiek metų tave čia regėjęs, taip įpratęs prie tavo gaivinančio vėsumo karštą vasaros dieną, aš nebenoriu įsivaizduoti ko nors... kitaip“ – taip mąstė parimęs prie akmens meistras.
Staiga sutvisko apsiblaususios akys – galvoje gimė mintis, kuri panešėjo į abipusį išsigelbėjimą! „Aš nenoriu su tavimi išsiskirti... Esu vienišas, kaip ir tu. Aš nemoku būti visuomenės dalimi, aš tesugebu ją stebėti ir vertinti. Tu, nebylusis mano drauge, taip pat tik stebi save supančią aplinką. Aš gyvenu tam, kad perteikčiau savo kūriniuose tai, ko savo gyvenimiškoje rutinoje paskendę žmonės nebemato, kad pirštu durčiau jiems į tai, kas aplink mus yra gražaus, kad išplėščiau iš visumos vieną vienintelę detalę ir ją pliką nuogą patiekčiau ant auksinės lėkštelės, kad iš šiukšlių kalno ištraukčiau tą žėruojantį deimantuką ir padovanočiau ją žmonėms, kurie apsimeta suprantantys grožį, o iš tiesų tik puikuojasi tuo, ką jiems, tarsi šunims, numetame mes, pasaulio stebėtojai. Aš tave pasiimsiu kartu su savimi!“ – pasilenkęs meistras šnibždėjo akmeniui, dalinosi staiga užplūdusiu džiaugsmu.
Tą dieną jis nenuvyko į miestelį drobių, neužsuko įsigyti trūkstamų dangaus mėlynumo, žemės tamsaus rudumo ir trykštančio gyvybe žalumo dažų. Tą savaitę senos gyslotos, bet vis dar tvirtybę išsaugojusios rankos nepalietė jo besiilginčios įtemptos drobės. Tada sodybos virpančią tylą suskaldė trumpi, bet tokie ryžtingi plaktuko dūžiai...
Prakaito upeliai lenktyniavo jo raukšlėtoje kaktoje, tvenkėsi ties tankiais žilais antakiais, kol galiausiai kaip iš perpildytos taurės išsiliedavo, atitrūkdavo ir pasipildavo tarsi lietaus lašais. Vos persiritusi per vidurdienį saulė įkyriai kepino amžiaus sudžiovintą, po drobiniais marškiniais paslėptą nugarą, bet senolis nekreipė į nieką dėmesio – jis turėjo tikslą, jį užvaldžiusią idėją, akyse ugnelę užžiebusią mintį. Šiandien senolio delne nugulė ne lengvutė margaspalvė paletė, o šaltas ir sunkus kaltas, jo pirštai tramdė ne vieną iš tuzino teptukų, o pašėlusiai šokčiojantį plaktuką. Ir taip rytas po ryto dar tebesimarkstantį mišką negailestingai iš snaudulio išplėšdavo pirmasis ritmingas tuk-tuk. Diena po dienos meistras vis labiau susižavėjęs žvelgdavo į pamažu nokstančius darbo vaisius, poilsio minutėmis nejučia pritariamai linkčiodavo, tarsi ragindavo save nesustoti, tęsti ir iki smulkiausių detalių išbaigti tai, ką pradėjo. Kiekvieną vakarą senolis jautė vis stiprėjantį maudulį nuvargusiame kūne, bet tarsi užsispyręs laukinis žvėris nė nesuinkštė, nesudejavo.
Sodybą supantis miškas nuščiuvo, paukščiai nurimę iš lėto siūbavosi plonyčių medžių šakų tankumyne, net vikruolės voverės, rodos, kur kas tingiau šokčiojo link savų urvelių, o kelios stirnos atviroje miško aikštelėje rąžėsi, mankštino savo grakščius kūnus, ramiai raivėsi, nesąmoningai, bet užtikrintai jausdamosios saugios. Buvo tas paslaptingas laikas kai iki saulėlydžio lieka jau tiek nebe daug, bet diena vis dar tarsi šiek tiek spyriojasi, nenori pasitraukti ir leisti nakčiai išskleisti savo tamsos skraistę. Banguojant šiam aistringam dienos ir nakties tango visa kita nuščiūva, tampa nebesvarbu. Nurimo ne tik miškas, bet ir sodyba. Nebeaidėjo ritmingi plaktuko dūžiai. Besileidžiančios saulės spinduliai švelniai slydo romaus, šypsančio senolio veidu, pasekęs jo apsiblaususių, bet tokių laimingų akių kryptimi saulėlydžio raudonis užkliuvo už skulptūros. Tyrinėjančiai, tarsi jautriais pirštų galiukais lietė kiekvieną jos iškilimą, užliejo net menkiausią įlinkį. Didžiulis saulės burbulas akimirkai pakibo vakarėjančiame danguje, sustingo tarsi norėdamas pažvelgti į senolio nukaldintą paminklą...
Tą dieną grįžęs ir susmukęs ant sukrypusio suolelio prie namo, netolygiai alsuodamas ir žvelgdamas į virvėmis supančiotą, ištikimojo bėrojo arklio pagalba partemptą į kiemą akmenį, senolis šyptelėjo, linktelėjo galva ir garsiai ištarė – „Tu nesi tiktai paprastas pakelės akmuo... Tu esi paminklas Draugystei – tvirtai, iš pagrindų nekintančiai, bet poreikiui esasnt prisitaikančiai prie permainų, nedejuojančiai, nieko nereikalaujančiai, atsiduodančiai visa savo esybe, saugančiai, ištiesiančiai pagalbos ranką ir ištikimai!” Tą dieną jis ėmėsi darbo, kurio vaisius vakarėjančios saulės spinduliai užliejo po savaitės – akmuo pavirto skulptūra, vaizduojančia du tvirtai vienas kitą apglėbusius delnus, ranką, traukiančią į viršų nelaimės ištiktą draugą, dešimt pirštų, tvirtai susipynusių ir kiekviena savo gysla pulsuojančių nesvarstomą, nekvestionuojamą pasitikėjimą.


P.S.
[ Publikuota: 2008-08-15 ] • [ Peržiūrėta: 6964 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/tu_nesi_tiktai_pilkas_pakels_akmuo/catid/5 ]

Iš lėto kėliau vyno taurę. Jaučiau, kaip jo raudonis geriasi į mano ištroškusias lūpas, vos vos nudegina liežuvį ir nuslysta į mano gilumą... Kūnas kaito kartu su tuo vyno gurkšniu, o akys nepaliaujamai sekė... Tave. Tu buvai čia pat. Žinau, kad irgi troškai mano kūno, bet slėpeisi savyje, tramdei aistrą. Ar ilgai pajėgsi apsimetinėti, kad tau nė motais, kas yra po mano juodo šilko suknele? Ar pameni, kai aš ateidavau į iškilmingiausius pobūvius be apatinių? Tave tai jaudindavo? Žinau, kad dabar mąstai apie tą patį, bet neprieini, vengi net mano žvilgsnio... Ar ilgai pajėgsi žaisti? Abejoju...
Grubiai suėmei mano kūną, rankomis įsikibai į plaukus ir prispaudei prie šaltos lyg ledas sienos. Jaučiau, kaip virpėjai. O gal tai tik aš virpėjau? Gal man tik atrodė, kad ir Tu? Ne, virpėjai ir Tu. Tiesiog nebesivaldei, aistra veržėsi... Ai! Nudeginai mano švelnią kaklo odą savo karštu bučiniu... Skauda, bet...malonu... Mes nebenorėjome valdytis ir kam to reikia! Jaučiau Tavo įkaitusį kūną... Tavo glamonės degino mane... Iš lūpų veržėsi vis gilesnės dejonės... Staiga kilstelėjai mane ir...
Ne, Branguti, matau, kad Tau reikia manęs, matau, kad nesivaldai, trokšti, degi, kaisti, taigi... išeinu... Kol Aš valdau situaciją, kol pasaulis po Mano grakščiom kojom, tu esi tik šunytis... Skaudu? Bet taip yra! Esi gyvuliškų poreikių vergas todėl tarnausi Man... Kentėk ir būsi... išganytas...

P.S.
[ Publikuota: 2004-10-20 ] • [ Peržiūrėta: 5183 ] • [ Komentuota: 1 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/raudonam_sukry/catid/5 ]

Keista. Patiko. Ne, ne tas žodis. Čia netinka patiko, nes aš tai paprasčiausiai išgyvenau... Virpėjau nuo kiekvieno klyktelėjimo, jaučiau kiekvieną ašarą, išdavystės skausmo svorį, pačią išdavystę, klaikus juokas skambėjo kažkur giliai giliai... skrandyje...

Ji pamilo jį dėl to, kad jis nupjausto nuo sumuštinių duonos pluteles. Gražu? Taip, gražu, bet stebint veiksmą scenoje staiga suvokiau, jog tai nėra teatras, jog tai nėra spektaklis, tai ne aktoriai. Ne, tai gyvenimas! Tai kažkieno gyvenimas. Jie draskė save į skutelius, plėšė patys ir leido plėšyti kitiems, šėrė išalkusius šunis. Jie maitino laukinę aistrą, gašlią meilę, kerštą, skausmą, vulgarumą, porno, sarkazmą... Ne... Ne tai... Jie maitino ne juos... Ką? Nežinau... Tiksliau, žinau, bet nesakysiu, nes jūs pamanysite, jog esu kvaila naivi mergaitė, kuri nemato scenoje man rodomos tiesos... O visgi... Visgi pasakysiu! Taip, imsiu ir pasakysiu, imsiu ir išrėšiu į akis visiems jums. Taip jums – gyvenimo bijantiems. Ne, sakote, kad nebijote? Manote, kad aš bijau? Ne, visada yra lengviau pasislėpti po vulgariu nuogo kūno “menu”, negu iš jo sukurti spindinčią grožybę, kurioje matai viską, bet nematai nuogumo, nors ten ir stovi visiškai nuoga, lyg ką tik gimusi mergytė, moteris. Aš nuklydau... Aš norėjau pasakyti ne tai... Aš norėjau pasakyti, ką jie maitina... Svaiginančią aistrą, tyrą meilę, atsidavimą, švelnumą, grožį, erotiką, ironiją... Taip, jie maitina... Bet veltui... Veltui, nes niekada nei vienas iš jų nepasisotins... Taip, nepasisotins... Kišdami savo kūno gabalus į jų plačiai pravertus nasrus, jie niekada nepajus sotumo jausmo. O kodėl turėtų? Juk valgo ne patys, juk maitina kitus... Juos... Anna atplėšia dalelę savo peties ir numeta Lariui. Suvalgė. Nepajuto skonio. Nuėjo prie Elis. Ji padavė išluptą širdutę. Nevalgė. Žiūrėjo. Nepatiko. Ne jam ji skirta. Denis jos irgi nevalgė. Kodėl? Nes mėgino pasisotinti Anna, o ji ėdė Denį, trokšdama Lario. Laris – Elis. Elis – Denio. Denis – Annos. Anna – Lario. La...

STOP!

Truputį sustokit. Kodėl? Nes nebeliko Elis. Kas jai nutiko? Ją suvalgė, nes ji buvo pati jauniausia ir jos buvo mažiausiai? Ne, ji suprato, jog nėra nė kiek prastesnė už Anną, bet visgi jos neliko. Išėjo ir tiek. Išėjo ir nebegrįžo...

“Keista, ji pamilo mane tik todėl, kad aš nupjaustau nuo sumuštinių duonos pluteles. Žinai, aš jas nupjausčiau tik tą vienintelį kartą. Ir tai todėl, kad duona buvo sudžiūvusi”... Tai koktu... Tai bjauriai, vulgariai, šlykščiai, nepakeliamai koktu! Man nebeskanu. Nenoriu valgyti nei Denio, nei Annos, nei Lario. Jie suvalgė Elis. Kiaulės. Ne, šernai. Ne, meškos. Ne... Nežinau. Visgi žinau, bet vėl nenoriu sakyti. Sakyti? Gerai, pasakysiu, bet jūsų tai nenudžiugins. Kodėl? Nes jie... žmonės...

Žinot, ko norėjo Elis? Kad ją kas nors mylėtų. Denis pasakė, jog tai mažai. Oi, kaip jis klydo! Tai taip beprotiškai daug. Tai taip nepakeliamai sunku. Tai taip... gera... Jis nepajėgė. Susimovei! Deni, tu susimovei! Susimovei.
Susimovei.
Susimovei…
Tu nepajėgei mylėti, nes tos meilės buvo per daug, jos meilė buvo skirta tik tau, o tu sprukai į krūmus. Bet nieko, nesijaudink, daugelis taip pasielgtų, o tu juk esi vienas iš daugelio. Tik ne jai... Buvai...

<...>

Keista stebėti sceną ir bijoti sekančio veiksmo, žingsnio, gesto, žodžio, šypsenos, ašaros... Bijojau spektaklio. Kodėl?
ELIS: O aš tavęs nemyliu...

Va, ko aš bijojau. Va, kodėl ji išėjo. Va, kas ją suvalgė. Ji juk buvo tik gležnas žmogutis. O gal ne? Gal aš klystu? Gal...
Ne...
Gal...
Ne...
Gal...


<...>
Nereikia. Neplokit. Tik supraskit. Ją. Jį. Juos.
<...>
“Turint omeny, kad tai spektaklis, tai jie vaidina ne vieną kartą ir jis tikrai pastoviai nupjauna žievę. Ane?” Ne. Ne. Juk spektaklis – tai gyvenimas. Kiekvienas spektaklis – tai atskiras gyvenimas. Per gyvenimą jis TIK vieną kartą nupjauna žievelę... TIK vieną... kartą...

P.S.
[ Publikuota: 2004-01-29 ] • [ Peržiūrėta: 4818 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/a_pajutau_prisilietim/catid/5 ]

Krinta...
Sukasi...
Šoka svaigulingą tango danguje...
Valiūkiškai nukrinta ant šilto mergaitės skruosto...
SNAIGĖS...

Žiema žiemužė įžengė į mūsų kiemą. Šiemet nenoriai, bet visgi apklojo žemelę savo baltu sniego patalu.
- Ką veiki?
- Stebiu.
- Ką?
- Vaikus.
“Prieik prie lango. Prisėsk šalia. Pasislinksiu. Stebėkime drauge...” - vos mintyse pratariau, o tu jau ir klestelėjai greta.
Už lango sniego gniūžtėmis krykštaudami mėtėsi vaikai. Netoliese būrelis jaunėlių kaimynų lipdė senį besmegenį. Vyresnieji gal kiek nedrąsiai, kuklindamiesi greta žengiančių metelių, jungėsi prie jaunesniųjų...
- Pameni...
- Taip. – net neleidau pabaigti.
- Tu juk nežinai apie ką aš norėjau kalbėti!
- Žinau.
- Tai apie ką?
- Apie Tai.
- Kas tas “Tai”? Tu pertraukei mane, o dabar išsisukinėji. Taip nemandagu!
- Nemandagu.
- Tai kodėl taip elgiesi?
- Aš nesielgiu nemandagiai.
- Elgiesi! Juk ką tik pati pripažinai, jog nemandagu pertraukti, kai nežinai apie ką toliau kalbėsiu.
- Bet juk aš žinau.
- Tai pasakyk. Pabaik mano pradėtą mintį.
- Juk sakiau, kad prisimenu Tai.
- Beprasmiška...
- Viskas turi prasmę. Kiekvienas žodis, žingsnis ar veiksmas turi prasmę. Visi mes esame tam, kad kažkam būtume prasmingi...
- Vėl...
- Kas vėl?
- Tu vėl užsivedei su savo filosofija...
- ... Kartą, seniai seniai, gyveno maža mergaitė. Ji buvo labai laiminga. Žmonės niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji visada šypsosi ir yra gerai nusiteikusi, juk ji buvo tokia vargšelė – nei tėvelio, nei mamytės neturėjo, labai skurdžiai su močiute gyveno, pilvuke dažnai prabildavo, apie save primindavo alkis, o akelėse dažnai sužibdavo draugų ilgesys. Ji miestelio turčiams visada sugeldavo gailestį. Bet visgi ji buvo, matyt, pati laimingiausia!
Kartą gatvėje ją sustabdė miestelio turtingiausias ponas.
- Mergaite, aš tave stebėjau jau gana seniai ir nusprendžiau, jog labai noriu tau padėti. Aš tave įsidukrinsiu, nupirksiu tau naujų drabužėlių, skaniai maitinsiu, turėsi savo kambarį su daug daug žaislų, tave mylės tavo naujoji mamytė, sesutė, o aš būsiu tikrai geras tėvelis.
Mergaitės veide sušvito angeliuko šypsena ir ji tylutėliai tarstelėjo:
- O žvaigždę man galėsite padovanoti?
- Ne, žvaigždės negalėsiu, bet juk turėsi viską kitą, ko tik tavo maža širdukė užsigeis! – šiek tiek sumišęs atsakė ponas.
- Tada ačiū, bet nenoriu. – šyptelėjo ir... nuėjo.
...
- Ir?
- Kas ir?
- O kur pasakos moralas arba bent jau pabaiga?
- Nėra.
- Kaip tai nėra? Visos pasakos privalo turėti moralą!
- Pabaigos nėra.
- Kodėl? Nes ta maža mergaitė išaugo ir pamiršo apie žvaigždę, o pasakorius nebegalėjo pabaigti pasakos?
- Ne! Tiesiog šį vakarą pabaigos dar nėra. – gal kiek per griežtai atkirtau.
Užslinkusioje tyloje pasigirdo zyzimas. Iš kur musė žiemą? Keista...

<... >
Nukrito dar vienas kalendoriaus lapelis. Gruodžio 24-oji. Kūčios...
- Galiu prisėsti?
- Žinoma.
- Jau kelintą vakarą iš eilės viena sėdi tamsoje ir žiūri pro langą. Kodėl?
- Nes čia gera.
- Gera būti vienai?
- Aš neviena.
- Su ta kažkur zyziančia musę? – suprunkštei.
- Ne tik su ja. Su Pasaka...
- ...Ponas, grįžęs namo, ilgai negalėjo nurimti – vis ieškojo atsakymo į mergaitės klausimą.
- Žvaigždė? Kam jai žvaigždė? Ir kokia žvaigždė?
Bėgo dienos. Gyvenimas vis suko laiko ratą. Žmonės slinko, ėjo, bėgo. Visi mėgino nusigriebti bent kokio nors darbo, norėjo būti naudingi. Artėjo didžiosios metų šventės!
Laikrodis išmušė didingą Kristaus gimimo vakarą – Kūčios.
Nesišypsojo, nesijuokė pono šeimyna, neskambėjo jų namuose giesmės, neaidėjo džiaugsmo šūksniai – nelaimė užslinko virš jų namų.
- Mamyte, o kodėl Kalėdų senelis mus pamiršo? – su ašarytėmis akyse paklausė mažoji dukrytė. – Negi jis vargšų namus aplenkia ir tik turtingus sveikina?
Neturėjo ką, o gal negalėjo nieko atsakyti buvusi ponia, tik nurijo gerklėje atsiradusį gumulą, nusuko ašarotas akis.
Vaikštinėjo buvęs ponas miesto gatvėmis, žvalgėsi į mirgančias vitrinas, su pavydu nulydėdavo besišypsančias poreles ir šeimynas, vis žemiau sviro jo pečiai. Staiga išvydo mergaitę. Ji stovėjo vidury gatvės ir šypsojosi. Jam.
- Labas vakaras! – suskambėjo lyg varpelis jos mielas balselis. – Gal galite man padėti?
- Mieloji, atleisk, bet dabar aš tau niekuo nebegaliu padėti – aš toks pats vargšas kaip ir tu. Taigi neprašyk ir nepilk drusko ant žaizdos.
- Meluojat! Juk net dvi netiesas iš karto sakote! – tebesišypsodama sutilindžiavo mergaitė.
- Kodėl?
- Visų pirma, aš nesu vargšė...
- Bet juk tu nieko neturi. – pertraukė nustebęs ponas.
- Vėl klystate. Turiu. Daug ką turiu. Ir jūs netrukus suprasite. O antra, jūs man galite padėti. Ir net labai.
- Kuo gi?
- Ar galėtumėte perduoti dovanėlę savo dukrytei? – ir ji ištiesė delne mažytę dėžutę, aprištą šiek tiek nublukusiu kaspinu. – Neklauskite, kas tai, tiesiog perduokite. – šyptelėjo ir nužingsniavo.
...
- O kas buvo toje dėžutėje? – nepakėlei vėl užklydusios tylos.
- Žvaigždė.
- Žvaigždė?
- Taip, mažytė molinė žvaigždutė.
- Ir kas iš to? Nieko nesupratau.
- ... Eime. Laikas išpakuoti dovanas. Mūsų jau laukia nekantraujanti šeimyna. Juk žinai, kad nepradės, kol nesusirinksime visi.
- O kaip pasaka?
- Vėliau. Vėliau, mergyte.

<... >
“Pakabinki, pakabinki ant kalėdinės eglutės stebuklingą vėrinėlį Arčibaldo vaizdinių...” Bangavo melodijos, skardėjo juokas ir džiaugsmo šūksniai – mes buvome laimingi!
- Nagi, kasmetiniai rinkimai! Kieno dovana šiemet pati maloniausia ir meiliausia? Kas nusipelnė padėkos pyrago? – šūktelėjo raudonskruostė mama.
- Mano. – nuskardėjo drąsus tavo atsakymas.
- Parodyk, ką gi gavai?
- Žvaigždę... Molinę žvaigždę ir... Pasaką...

<... >
Klestelėjai šalia nė nepaklaususi ar galima. Juk ir nebūčiau prieštaravusi!
- ...Tą vakarą buvusio pono šeima atrado kai ką brangesnio už auksą, švelnesnio už šilką, labiau žėrinčio už karatus. Jie išmoko mylėti ir dalintis tyra meile, išmoko džiaugtis kiekviena miela smulkmena. Jie atrado džiaugsmą ir gėrį, kurį galėjo dovanoti vienas kitam kasdien...
- Pabaiga!
- Taip...
- O dabar... – keistai nusišypsojai ir...
Tik pajutau, kaip kažkas man užmaukšlino kepurę, apmuturiojo šaliką ir staigiai pakėlę, išnešę į kiemą, švystelėjo į didžiulę pusnį!
Tą vakarą mes lipdėme senį besmegenį, krykštaudami mėtėmis sniego gniūžtėmis, maudėme vienas kitą sniego pusnyse. O kažkas, rymodamas tamsoje, stebėjo mus pro šaltą stiklą... Bet negailėkime to žmogučio! Aš žinau, jog yra pasaulyje mergaitė, kuri visiems dovanoja meilę, grožį ir gėrį. Dar negavote tos dovanos? Laukite ir tikėkite...

<... >
- O apie ką tu tada norėjai pasakoti? – paklausiau garsiai alsuodama.
- Visgi nežinojai?
- ...
- Taip ir sakiau, kad nežinojai! Melavai!
- Nemelavau.
- Ir vėl tu pradedi?
- Ne.
- Pradedi!
- Ne!
- Taip!
- ... - kilstelėjau antakius, kreivai šyptelėjau... parverčiau tave į pusnį ir... – O vat ir nemelavau! Norėjai klausti ar prisimenu, kaip būdavo linksma, kai visa šeimyna vakarais dūkdavome kieme.
- Iš kur žinai?
- Aš viską žinau! – išmintingu tonu tarstelėjau. – Juk esu vyresnė. – šyptelėjau ir nuskuodžiau prie įsismaginusio tėtės.
- Ėch, ji niekada neprisipažins klydusi. Bet juk už tai ją ir myliu...

P.S.
[ Publikuota: 2003-12-13 ] • [ Peržiūrėta: 4770 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/padovanosiu_pasak/catid/5 ]

Kaip sunku siekti kažkieno sukurto idealo. Kaip nerealu tapti kažkuo kitu. Kodėl? Nes žmogus – ne robotas, jis – gyva būtybė, kuriai negali suinstaliuoti kito mąstymo, lyg kompiuteriui naujos programos. Žmogus – asmenybė, kurią keisti būtų beprasmiška. Deja, kai kurie aukoja visą savo gyvenimą vien tam, kad pasiektų, sakykime, Barbės modelio, bet juk tuomet tampi pigia lėlės kopija, kurią gali įsigyti beveik kiekvienas. Nevertini savęs? Manai, kad tavo kūnas nėra tobulas? Norėtum kitokios akių spalvos? Gal siauresnės nosies? Ir dėl šių dalykų esi pasiruošusi gulti po skalpeliu ar paaukoti gyvenimo džiaugsmus? Paaukoti save, kaip asmenybę?

Pažvelkime į viską šiek tiek kitu kampu. Susikurkime utopiją, kurioje visi pasaulio žmonės vienodi – visos moterys, sakykime, kaip Jenifer Lopez, o vyrai – Antonio Banderas.

Taigi rytas...

Pabundi, pasirąžai, išsirideni iš lovos. Mankšta, dušas, pusryčiai, makiažas ir visos kitos rytinės procedūros. Jau trinktelėjo buto durys - esi pakeliui į darbą. Bet kas čia? Visi vienodi! Ar nepasijutai lyg veidrodžių karalystėje?

Ir dar... Jei išvaizda vienoda, tai gal ir mąstymą suvienodinkime? Kas tada? Arba žvėriška konkurencija, ko pasekoje išskerstume vieni kitus, arba... Arba... Net nebežinau. Čia mano utopija sugriuvo, nes net vaizduotėje negaliu sukurti tokio pasaulio ir, žinote, net turėdama galimybę, to nedaryčiau!

Ryte pabudusi pirmiausia nusišypsau sau, savo drambliukui, saulutės paveiklėliui ant sienos – visam savo kambariui. O ką darai Tu? Galbūt pradedi niurzgėti, pyksti ant viso pasaulio, keiki rytą, kodėl jis drįso išaušti. Kas iš to? Mes skirtingos! Mes turime galimybę pasimokyti viena iš kitos!

Būdama savimi aš turiu teisę šypsotis kada noriu, juoktis, kai to trokštu, pykti, verkti, rėkti... Galiu visą tai daryti KADA TIK NORIU!!! O būdama kažkuo kitu, turėčiau tenkintis svetimu gyvenimu, tapčiau marionete, kuri privalo elktis taip, kaip nori jos „šeimininkas“!

Būdama vaiku, troškau tapti manekene (matyt, ne taip jau stipriai to norėjau, nes gan greit ši svaja išblėso). Dabar savo gyvenimo kelyje noriu užkilti kuo aukščiau, noriu pasiekti Everesto viršūnę ir, jei to tikrai stipriai trokšiu, pasieksiu!

Tai visgi apie ką aš čia? Būdama kažkuo kitu, privalėtum palaidoti savo mintis, svajones, siekius – viską. Tektų tiesiog aklai sekti... Tai gal tapk šuneliu? Tapk gyvulėliu, kuris visą savo gyvenimą tarnauja aukštesniai būtybei – žmogui, o tu tarnauk savo išrinktajai lėlei! Taigi būk gyvuliu arba... savimi! Ką pasirinksi?

Būvimas savimi – viena didžiausių vertybių, nes tokiu būdu AŠ kuriu SAVO gyvenimą, kuris priklauso tik MAN!

Ir...pabaiga: „Kartais, kai nuo nevilties aptemsta protas, visuomeniniam gyvūnui pravartu pasikartoti daugybos lentelę.“ O aš siūlau, praradus pasitikėjimą savimi, padaryti tai, ką geriausiai moki!!!



P.S.
[ Publikuota: 2003-09-18 ] • [ Peržiūrėta: 4713 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/tiesiog_bk/catid/5 ]

Pirmąkart pamačiau Ją kapinėse. Ji ramiais, tačiau drąsiais ir jau žinančiais tikslą žingsniais praplaukė pro mane ir nutolo takelių voratinklyje.
Po savaitės, klaidžiodamas tais takeliais, pastebėjau Ją antrąkart. Ji buvo patogiai įsitaisiusi pievutėje, tarp keliolikos kariams į žemę įkastų kryžių, basomis kojomis kedeno dar vasariškai ryškių spalvų, tvarkingai kapų prižiūrėtojų nupjautą žolę. Atrodo, Ji nematė praeinančių žmonių, negirdėjo netoliese kažkur skubančių automobilių gausmo. Ji buvo ten, su savimi ir Jai, atrodo, to ir tereikėjo.
Stebėjau Ją, švelnius ir ramius judesius, girdėjau plunksnos čežėjimą, tolygų kvėpavimą. Buvau taip arti, jog net užuodžiau Jos kūno skleidžiamą kvapą. Kiek saldokas, su lašeliu vanilės ir žibučių gaiva persipynęs aromatas nutvilkdė visą mane, pasiekė net sustingusią širdį .
Rusvų plaukų sruoga nuslydo išpuoselėtu petuku, uždengė jaunystę spinduliuojančias akis. Pajutau šilko švelnumą savo delnuose, lėtai nubraukiau plaukus atgal ir pažvelgiau į žydras lyg jūros gelmė akis... Ne, deja, tai tik iliuzija, kurią nejučia sukūriau. Aš likau, kur ir stovėjęs, o Ji energingu mostu padėjusi galutinį tašką primargintame popieriaus lape, pakėlė galvą, atsilošė, leisdama kiekvienam kūno raumenėliui pajusti saulės glamones, ir susimąsčiusiu žvilgsniu nukėlė save kažkur kitur. Kur? Pasakyk. Būk gera...
Pasigirdo varpo dūžiai. Ji pakilo, pasiražė. Mačiau, kaip po šokoladine oda įsitempia sustingę raumenys, kaip kraujas greičiau ima tekėti savo užburtu ratu ir... Išvydau šypseną. Lyg pabaisa, stebėjęs gražuolę, ištvirkėlis, ištroškusiu žvilgsniu nužiūrinėjęs auką, Jai vos atsisukus, susigūžiau savame pasaulyje ir pasišalinau...
Trečiąkart aš Jos laukiau. Tikėjau, jog pasirodys, praplauks lyg undinė, nukeliaus į savąjį rojų, o aš vėl galėsiu bent stebėti, bent būti šalia, įsivaizduoti Jos kūno šilumą, odos švelnumą, girdėti tylų alsavimą ir sodrų, bet saldesnį už rojaus nektarą balsą.
Atėjo... Bet nebe tokia...
Nežmoniškų pastangų dėka jos pėdos lietė vis kitą žemės lopinėlį. Mačiau, kad kiekvienas žingsnis atima dalį gyvybės. Jos kūnas šalo tiesiog mano akyse! Susmuko ties palinkusia pušimi. Akimirkai sustingo. Labai trumpai akimirkai... Netrukus pamačiau virpančius pečius, trukčiojantį visą kūną, besiveržiantį tramdytą verksmą. Tąkart Ji atrodė dar gležnesnė, tokia pažeidžiama ir trapi lyg krištolinė balerinos statulėlė...
...
Tądien prie šalto akmeninio kryžiaus pražydo mažytė širdelė. Skilo akmuo, nes jam buvo per daug Jos atiduotos šilumos. Sutrupėjo marmuras, nes pats tyriausias lašas palaužė jo galybę...
Kitas kūnas paliko šį pasaulį darkart, bet gimė mažas ir grakštus sutvėrimas – drugelis. Jis gėrė pražydusios širdies nektarą, svaigo Jos saldume, dalinosi šiluma, pasitikėjimu ir tyra meile...
...
Ir po dienos, ir po dviejų, ir po metų stebėjau Ją. Ji ateidavo vis kitokia, bet vis tiek tokia pažįstama. Atiduodavo savo šilumą žemei, o iš jos pasiimdavo srūvančią gyvybę. O aš žiūrėjau...Gulėjau po savu kryžiumi ir grožėjausi šiuo pasaulio stebuklu...

P.S.
[ Publikuota: 2003-09-18 ] • [ Peržiūrėta: 4666 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/tave_stebjau_i_savo_kapo/catid/5 ]

„Taaaip“, vakar buvo gerai – keturiom ropojau. Šiandien jau prasčiau – teko ant dviejų sugrįžti. Tai o ryt? O ryt bus dar blogiau, bet tu jau to nebesuvoksi, nes įžengsi į kitą... Kaip žmonės jį vadina? A, realųjį pasaulį...


Ar girdi, kaip dūžta tavo svajonių pasaulio stiklai? Nebijok, jų šukės nebus tokios aštrios, kaip naujojo gyvenimo akmenys.
Ar jauti tą skausmą, kurį sukelia į tavo kūną įsikabinę sidabriniai kabliai, kurie kadaise tavo akims kėlė džiaugsmą? Dabar jie tave laiko prikabintą prie žemės, neleidžia atitrūkti nuo realybės...
Ar tu suvoki, ką tu dabar galvoji? Ar supranti, kad pradėjai skaičiuoti popierių ir metalą? Ar pastebėjai, kaip apsivertė tavo vertybių skalė?

„STOOOOOOOOP!!!“
Dabar įdėmiai manęs paklausyk – prieš keletą dienų tu įsivaizdavai, jog esi vaikigalis, kuris gali mediniu kalaviju užkariauti drakono pilį ir išlaisvinti princesę. Vakar tu mėginai savo „lanksčiu“ žodynu nustebinti per gumytę šokinėjančias mergaites. Šiandien skolinta mašina mėginai suvilioti geras mamyčių dukreles. Ką darysi rytoj? Nori papasakosiu? Noriu krištoliniame rutulyje parodysiu tavo ateitį?
Rytoj iš pat ryto mėginsi į save pažvelgti kitu žvilgsniu. Žinau, kad tau tai pavyks, bet tai dar toli gražu nereiškia, jog ir visas pasaulis, kad aplinkiniai į tave irgi žvelgs iš to paties kampo. Manai, kad tereikia aukštai iškelti galvą ir visi patikės, jog tu gali įveikti Everestą? Oi, brangusis, svils tavo Ikaro sparneliai...
Rytoj pradėsi mokytis iš naujo. Gali užmiršti Pitagoro teoremą, ištrinti iš atminties „Mažojo princo“ siužetą, pamiršk tąnakt kaltus Niutono dėsnius, nesivargink ir nemėgink prisiminti, kuo skiriasi alkanai nuo alkenų, nes to tau paprasčiausiai nebereikės. Atėjo laikas pradėti mąstyti sausai ir teoriją iškeisti į praktiką. Kas tau sakė, kad tai padaryti bus lengva? ME - LA - VO
Taigi žygį pradėjai. Įdomu, kiek dienų galėsi didžiuotis savimi ir eiti drąsiai? Kiek parų kojos tvirtai remsis į žemę? O po kiek laiko jos ims linkti? Kada suvoksi, kad teesi dalis tos pilkos masės, kuri įkinkyta į plugą aria svetimą žemę? Žinau, jog su tuo susitaikysi, bet bjauriausia tai, kad užmirši viską, kas tave rišo su Mūsų pasauliu. Nenoriu matyti tavęs tada, kai busi iškeitęs svajones į patogų gyvenimą. Norėčiau apakti, kai prieš akis iškils ta dirbtina, nebe tavo, o klouno, kuris siūlo niekam nereikalingą rojų, šypsena. Geriau apkursti, nei girdėti tave besijuokiantį iš kvailų turtingų damų juokelių. Jei galėtum tapti geiša, būčiau tavo dana ir pasistengčiau paslėpti tavo nekaltą gilios žydrynės žvilgsnį nuo purvinos civilizacijos. Deja... Kaip vienas lašas juodo rašalo sugeba išplisti po šilko rūbą, taip purvas sugebės paliesti ir mūsų sielas, o kai mirsime ir mes... Liks tik ta masė, kuri netrukus taps juoda, tokia niekieno, o kartu ir visų verge...
...

Palauk. Neskubėk. Sulauk dar šio saulėtekio ir gerai į jį įsižiūrėk, nes šitas, gamtos, auksas yra daug brangesnis už kažkieno sukrautus turtus. Įsimink tas glamones, nes kai pabudęs ryte suvoksi, jog nebejauti šalia gulinčios būtybės odos švelnumo, nebegalėsi tiesiog imti ir pabėgti, nes Tą akimirką niekas neprabilo, o tu pasakei „Taip“, o dabar jūs tapote vienas kito dalimi. Neskubėk užsimerkti, nes dar daug laiko turėsi praleisti toje aklinoje tamsoje, o kol kas...

Kol kas pabūkime kartu. Tik tu ir bundanti saulė...

P.S.
[ Publikuota: 2003-07-11 ] • [ Peržiūrėta: 4698 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kol_kas_pabkime_kartu/catid/5 ]

Lūpos prasivėrė, siela išsiliejo upėmis ir taip po truputį, eilutė po eilutės, puslapis po puslapio rutuliojosi istorija. Ją surašėme kartu – gerdami kiekvieną žodį, mėgaudamiesi kiekvienu sakiniu. Taip nejučia gimė romanas – juodu ant balto surašyta mano gyvenimo istorija. Gėrėjomės savo darbo vaisiais. Gardžiavomės darkart ir darkart kiekviena scena, tiesiog rite rijome ašaras ir juoką, liūdesį ir džiaugsmą, sielvartą ir nerimą...

Mūsų žvilgsniai susitiko tik šįkart tu, Pasauli, žvelgei jau kitap. Šįkart mane vertinai, beveik garbinai, didžiavaisi manimi, nes visuomenė gėrėjosi... Mano romanu? Ar to pakako? Tau – taip, man... Deja, ne... Ar esi garantuotas, kad tuose puslapiuose nėra nė krislelio melo? O gal... nė krislelio tiesos? Kas žino, kaip aš jaučiuosi iš tikrųjų? Maniau, tu suprasi, o pasirodo tu esi lygiai toks pats, kaip ir visa ta šlykšti žmonių košė, vadinama visuomene!

Čia niekam nerūpi, kaip tu jautiesi iš tikrųjų. Čia niekas nenori girdėti skausmo dejonių, verčiau pasitenkins dirbtinu juoku...

...Dabar aš noriu verkti! Ir verksiu, nes tai tikra, tai nėra dirbtina. Jei kam nors tai nepriimtina, apsisukite ir išeikite, bet nedrįskite drausti, nes kai norėsiu krykštauti lyg kūdikis nė vienas neprieisite nutildyti, taigi ir dabar verčiau patylėkite... Tiesiog patylėkite...

P.S.
[ Publikuota: 2003-07-11 ] • [ Peržiūrėta: 4691 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/nedrausk_verkti_nes_neturi_tam_teiss/catid/5 ]

Pasaulyje gyveno klajoklė moteris. Ji turėjo mažytę raudonskruostę dukrytę, kurią visada nešiodavosi krepšyje ant nugaros. Taigi, taip jos ir keliaudavo po pasaulį – moteris su kūdikiu ant nugaros ir daina lūpose.
Metai bėgo. Dukrelė augo. Džiaugėsi motinos širdis matant savo atžalėlę, myluojant ją, pinant jos rusvus plaukeliuus. Gera joms buvo kartu! Kur tik jos praeidavo, sužydėdavo pievos, nušvisdavo trobos, net visi kaimai, saulė skaisčiau sužėrėdavo.
Deja, tokia idilė negali trukti amžinai – ji visada staiga sugriūna, o sunkiausia, jog tai įvyksta pačiu netikėčiausiu metu – lyg klastingas priešo dūris į nugarą, į širdį susminga griūvančio pasakų pasaulio šukės...
Mergaitė – moteris, dukra – motina – du skirtingi poliai, skirtingos barikadų pusės, skirtingos kartos... Vienas... Antras... Trečias... Taip po truputį vis dažniau kildavo iš pradžių menki barniai, o kuo toliau, tuo didesni konfliktai... Staiga ėmė ir išsprūdo tvirtas santarvės pagrindas iš po kojų...
Vieną dieną mergaitė sėdėjo šalia mamos ir kūkčiodama vebleno: „Geriausia draugė... Aš tik nenoriu prarasti geriausios draugės... Tik nenoriu prarasti... draugės...“ O mama neiškentusi riktelėjo, esą nesąmones veblenanti ir jau nebežinanti pati, ką išdarinėjanti. „Apie motiną pagalvotum! Juk su ja eilinį kartą susipykai! Juk jai į grabą vinis kali! O tu... draugė...“
Nesuprato... Nenorėjo suprasti... Nenorėjo norėti suprasti... Skauda... Sudužo... Šukės... Ai...
Tądien išaugo aukšta ir labai ilga jų Kinų siena. Ir ją pastatė tik jos dviese. Nė viena nestabdė tų baisių statybų...
Jos ėjo pievomis, bet tos nesužydėdavo. Jos sutikdavo žmones, bet jie nesišypsodavo. Jos lankėsi kaimuose, trobose, bet tos nesušvisdavo. Nes jos ėjo skirtingose sienos pusėse. Sudeginti tiltai, kurie jungė jų sielas...
Daugiau nė karto nepažvelgė viena kitai į akis ir nepasinėrė į tą pačią margaspalvę svajonę, neužsidėjo iliuzijos sparnų ir, susikibusios už rankučių, nepabėgo iš realybės. Jos vis dar gyveno. Jos vis dar klajojo, bet skirtingų kelių dulkės gulė ant jų saulės įrudintų kojų, skirtingos pievos patiesdavo joms savo žalius patalus, ne tie patys paukščiai suokė lopšines ir žadino rytais. Bet ta pati saulė glostė jų kūnus, tas pats mėnuo saugojo jas naktimis ir toks pats skausmas gėlė, plėtojosi širdy...
Skauda...
Skauda...
Ašara...
Ašara...
Sugrįšk...
Sugrįšk...
Atleisk...
Atleisk...
Negrįšiu...
...Neatleisiu...

P.S.
[ Publikuota: 2003-05-27 ] • [ Peržiūrėta: 4647 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/eik_per_pasaul/catid/5 ]

„Ei, tu! Taip, taip, tu! Žvilgtelėk čia! Nagi, prašau!“ Negirdi... Nemato... Nenori to matyti...
Žvelgiu į tolį – tik horizonto linija. Sugrįžtu čia, arčiau, matau rėmus – lango rėmus. Vien kliūtys, vien ribos, vien bajeriai... Ir viskas?! Kur prasmė? Kur... laisvė?
Išdaužykime langus! Neleiskime mūsų suvaržyti! Klykime... Kam? Nes norime būti išgirsti! Nes trokštame būti... suprasti...
...Vis sukasi, sukasi, sukasi... Bėga... Teka... Krinta vienas po kito kalendoriaus lapelis ir galiausiai... Sulaukaime lūžio, tuomet paliekame žemiškąjį būstą ir kylame į aukštesnę pakopą, o čia, deja, taip ir liekame neišgirsti...
NEEE!!! STOP! Dabar pat sustok ir klausyk MANĘS! Aš pasakosiu, o tu klausykis, nes NORIU būti išgirsta ir suprasta.
Viskas prasidėjo nuo...
Gimiau ir iš karto pradėjau šaukti, o Tu negirdėjai. Bet nepraradau vilties – diena po dienos, naktis po nakties mėginau Tave prisišaukti, stengiausi atkreipti Tavo dėmesį. Deja, kuo garsiau šaukiau, tuo labiau Tu tolai.
„Bėgo metai, upėmis tekėjo...“ Aš augau ir... tylėjau. Kupinomis ilgesio ir vilties akimis stebėjau Tave ir laukiau, kol prabilsi. Tačiau Tu jautei esąs stebimas ir tik dar labiau gūžeisi savyje, slėpeisi nuo manęs, nenorėjai įsileisti... Kentėjau, brangusis, vien dėl mūsų kentėjau! Juk pats žinai, kokia stipri galiu būti...
Bet visgi esu tik žmogus! Kai siela prisipildė kančios nuodų, susmukau. O tada mes pasikeitėme vietomis – puolimą perėmei Tu...
Nebegalėdama kentėti įsijungiau „apsaugos sitemą“ – ne tik neįsileidau Tavęs, bet net ir mintis apie tave skandinau užmaršties vandenyne. Pavyko, deja, neilgam...
Matyt esu per daug išsiblaškiusi, nes pamiršau įjungti „apsaugos sistemą“ prie atsarginių durų. Ir vieną saulėtą (o gal ir ne!) dieną Tu tiesiog ėmei ir užsukai į svečius, šiaip, be jokio tikslo, kavos išgerti... Tada aš atsimerkiau, apsidairiau ir... Išgirdau nuostabiausią paukščių giesmių, mašinų birbimo, žmonių klegesio, lapų šnaresio ir visų kitų garsų chaoso simfoniją! Nusišypsojau, nes supratau, kad dabar Tu Mane išklausysi!
Vienu akimirksniu skilo visi stiklai, dingo visos ribos, visi suvaržymai! Aš šnekėjau, o Tu, Pasauli, manęs klauseisi... Klauseisi ir mėginai... suprasti...

O ant stalo paliktas puodelis garuojančios kavos iš lėto vėso...

P.S.
[ Publikuota: 2003-05-23 ] • [ Peržiūrėta: 4791 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/atalusi_kava/catid/5 ]