Būna sunkių akimirkų. Kai iš po kojų žemė slysta. Kai saulė nebegeltona, o žolė – nebežalia. Išdrįskite prabilti! Tada išdrįskite pasakyti, jog... sunku...

Tie, kurie išeina iš gyvenimo, dažnai mūsų apšaukiami silpnavaliais. Taip nėra... Jie ne silpni... Jie tikrai daug stipresni už likusiuosius. Netikit? Pamėginkit sau įsipjauti. O jei kiek giliau? Baisu? Nesinori? Sakysit, jog jūs ne ligoniai ir savęs nepjaustysite? Bet visgi – juk nelengva!

Kad pasitrauktum iš gyvenimo, turi būti labai stiprus... Bet tas nereiškia, kad dėl to turime garbinti mirtį. Anaiptol! Tegul tie stiprieji išdrįsta prabilti praeiviui, draugui, priešui, balsui, kuris atsilieps surinkus bet kokį numerį iš telefonų knygos – bet kam, tiesiog... pasakyti vieną vienintelį žodį: „Sunku!“ O po to...

Po to ateis Kalėdos. Vėliau – pavasaris. Tuomet nusidažykite plaukus ryškiai žalia spalva ir išeikite į gatvę aukštai iškelta galva. Nugriūkite į švelnia žolyte pasidabinusią pievą ir nusišypsoję ištarkite: „Aš Gyvenu!“...
Praverkite lūpas žodžiui...

Ten, kur jai bus geriau, pasitraukė nepakartojamas gamtos sutvėrimas, puiki mergina ir nuostabi Draugė, protingas žmogutis, kuris nesuvokė savo galios pasauliui. Bet juk ten išėjo ne ji! Ji liko čia – mūsų širdyse, šalia mūsų.
Aš tai žinau... Tiesiog norėjau pasakyti ir jums...


P.S.
[ Publikuota: 2003-11-27 ] • [ Peržiūrėta: 4646 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/tau_dalyte/catid/4 ]

Pabudau ryte ir neradau tavęs šalia. Kur tu? Vėl išėjai lyg niekur nieko? Negi tau ši naktis bus tik paros dalis, praleista su kažkuo? Nenoriu tuo tikėti Nenoriu manyti, jog tau esu tik kažkokia pašalietė Ir netikiu tuo... Naivi? Ne, juk žinau, ką tu man jauti, o tu žinai, kad be tavęs gyventi negaliu...

- O, sugrįžai „Šįkart aš tau kavą į lovytę atnešiau.“ Keista, visada aš pirma nubusdavau, stebėdavau tavo užmerktas akis, apmąstydavau kartu praleistą naktį, pasakytus žodžius, atskleistas paslaptis, išlietus jausmus, ašaras ir juoką – viską, o šįryt...

- Taip saldžiai miegojai.

- Jau seniai tokia rami siela nebuvo. Senokai nesijaučiau tokia laiminga. Ačiū, kad išklausei ir eilinį kartą pastatei ant kojų, sugrąžinai į realybę. Ką aš be tavęs daryčiau, balvonka tu mano?!

- Prisivirtum košės ir srėbtum pačiu sunkiausiu keliu – kiaurasąmčiu

- Taip, o dabar prieš tai užklijuoju skylutes

- Juk žinai, kad visada gali kreiptis, kai pritrūksi medžiagos skylučių kamšymui.

- Aš irgi taip sakau... Gerai, kad esu

Gera juoktis drauge su kažkuo artimu, ar ne? Ko taip susiraukėt? O gal tik šiaip nustebot? Myliu ją Ir TIKRAI nesu kitų pažiūrų, tik vertinu tai, kad ji yra, tai, kad ji padeda. Vertinu, gerbiu ir tausoju šį tyrą jausmą – DRAUGYSTĘ... Nė vienas normalus žmogus neišgyventų be vieno paprasto žmogučio - DRAUGO!

Turiu prašymą. Būkit geručiai, šiandien ar ryt, ar dar kada nors susitikę savo draugus, apkabinkite juos. Tiesiog apkabinkite ir šią akimirką pasidėkite į savo atsiminimų lentyną, aprišę pačiu gražiausiu kaspinu...

Su meile... Tavo draugė...

P.S.
[ Publikuota: 2003-06-20 ] • [ Peržiūrėta: 4587 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/neradau_tavs_ryte/catid/4 ]

Pasaulyje gyveno klajoklė moteris. Ji turėjo mažytę raudonskruostę dukrytę, kurią visada nešiodavosi krepšyje ant nugaros. Taigi taip jos ir keliaudavo po pasaulį – moteris su kūdikiu krepšyje ir daina lūpose.

Metai bėgo. Dukrelė augo. Džiaugėsi motinos širdis, matant savo atžalėlę, myluojant ją, pinant jos rusvus plaukelius. Gera joms buvo kartu. Kur tik jos praeidavo, sužydėdavo pievos, nušvisdavo trobos, net visi kaimai, saulė skaisčiau sužėrėdavo.

Deja, tokia idilė negalėjo trukti amžinai – ji visada staiga sugriūna, o sunkiausia, jog tai įvyksta pačiu netikėčiausiu metu – lyg klastingas priešo dūris į nugarą, į širdį susminga griūvančio pasakų pasaulio šukės...

Mergaitė – moteris, dukra – motina – du skirtingi poliai, skirtingos barikadų pusės, skirtingos kartos... Vienas... Antras... Trečias...

Taip po truputį vis dažniau kildavo iš pradžių menki barniai, o kuo toliau, tuo didesni konfliktai... Staiga ėmė ir išsprūdo tvirtas santarvės pagrindas iš po kojų...

Vieną dieną mergaitė sėdėjo šalia mamos ir kūkčiodama vebleno: „Geriausia draugė... Aš tik nenoriu prarasti geriausios draugės... Tik nenoriu prarasti... draugės...“ O mama neiškentusi riktelėjo, esą nesąmones čia paistanti ir jau nebežinanti pati, ką išdarinėjanti. „Apie motiną pagalvotum!Juk su ja eilinį kartą susipykai !Juk jai į grabą vinis kali ! O tu... draugė...“

Nesuprato... Nenorėjo suprasti... Nenorėjo norėti suprasti... Skauda... Sudužo... Šukės... Ai...

Tądien išaugo aukšta ir labai ilga jų Kinų siena. Ir ją pastatė tik jos dviese. Nė viena nestabdė tų baisių statybų...

Jos ėjo pievomis, bet tos nesužydėdavo. Jos sutikdavo žmones, bet jie nesišypsodavo. Jos lankėsi kaimuose, trobose, bet tos nesušvisdavo. Nes jos ėjo skirtingose sienos pusėse. Sudeginti tiltai, kurie jungė jų sielas...

Abi norėjo, bet nė viena nesugebėjo paminti savigarbos, nuryti apmauso, patikėti pasauliu iš naujo. Gailėjosi abi, bet daugiau nė karto nepažvelgė viena kitai į akis ir nepasinėrė į tą pačią margaspalvę svajonę, neužsidėjo iliuzijos sparnų ir susikibusios už rankų nepabėgo iš realybės. Jos vis dar gyveno. Jos vis dar klajojo, bet skirtingų kelių dulkės gulė ant jų saulės įrudintų kojų, skirtingos pievos patiesdavo joms savo žalius patalus, ne tie patys paukščiai suokė lopšines ir žadino rytais. Bet ta pati saulė glostė jų kūnus, tas pats mėnuo saugojo jas naktimis ir toks pats skausmas gėlė, plėtojosi širdy...

Skauda...
Skauda...
Ašara...
Ašara...
Sugrįšk...
Sugrįšk...
Atleisk...
Atleisk...
Negrįšiu...
...Neatleisiu..

P.S.
[ Publikuota: 2003-05-27 ] • [ Peržiūrėta: 4533 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/klajokl_moteris/catid/4 ]

Ar žinote kaip būna sunku prisiversti atsikelti rytais, kai nebešviečia saulė? Ar apskritai įsivaizduojate tą savijautą, kurią išgyvena žmogus, nebematantis saulės? Nebematantis šypsenų? Nebegirdintis paukščių giesmių? Nebesuvokiantis... pasaulio?..

Tai turėjo būti tik dar vienas auksu žėrintis ruduo. Ruduo, kurį privalėjo pakeisti nuotakos rūbu apsitaisiusi žiema, po jos – atkulniuoti bundantis pavasaris, toliau – viliokė vasara ir taip vis iš naujo ir iš naujo, ir nepaliaujamai turėjo suktis laiko ratas, bet...

Tą rudenį mes nebesimaudėme lapų jūroje, laukinių klyksmais nebelydėjome išskrendančių paukščių ir nemojome gęstančiai saulei, sėdėdami ant sukrypusio suolelio prie namo...

Kai atvykau žiemos metu, teko klampoti per pusmetrines pusnis, nes niekas nenukasė takelių, o man vienai, be tavęs, rankos nekilo to daryti...

O pavasaris visgi atėjo... Išlindo pirmieji gležni daigai, o po gaivaus lietučio gamta lyg burtų lazdele pamojus iš nykiai pilkos tapo ryškiai žalia. Bet nepasidarė lengviau, priešingai – dar sunkiau, nes mes nebeėjome apžiūrėti tik prasikalusių rugienojų, nėjome aptvarkyti pamiškės. Mūsų numylėtinė kumelaitė pasiilgo cukraus gabalėlio iš tavo rankų, o man velniškai trūko tavo globojančio žvilgsnio, kartais įgristančių juokelių ir tokių paprastų, bet nuoširdžių ir labai brangių dovanėlių: lauko gėlių puokštelės, saujelės žemuogių ar nuostabiausio baravyko, palikto tyčia, kad aš jį surasčiau...

Po velnių, kokią teisę tu turėjai imti ir išeiti?! Kaip drįsai nepabučiuoti manęs, išvykdamas į tokią ilgą kelionę?! Tu – prakeiktas egoistas!!! Kodėl nesustojai ir nepagalvojai, kad čia, žemėje, yra žmogus, kuriam tu reikalingas, kuris laukia tavo šypsnio, tavo apkabinimo, kuriam reikia, kad, paėmęs už rankos, dar pavestum klaidžiu gyvenimo keliu?.. Tiesiog ėmei ir išėjai, o aš... Man aptemo dangus, nebemačiau skaisčių spalvų ir viliojančio gamtos grožio, nebegirdėjau paukščių man giedamų serenadų ar miško ošiamų simfonijų...

...Aš neatėjau į tavo laidotuves. Kodėl? Nes nenorėjau matyti, kad viskas baigta. Peržengdama namo slenkstį lyg idiotė tikėjau rasianti tave ant tavo numylėtos, prie lango stovinčios, išgulėtos lovos, bet... nerasdavau, o neradusi – prakeikdavau ir imdavau nekęsti dar labiau. Tačiau atvykusi sekantį kartą, elgdavausi lygiai taip pat – tikėdavausi, nors viduje jau kažkas ėmė šnibždėti, jog tai beprasmiška. Ir taip tuos visus penkerius ilgus, skausmo ir nežinios pilnus, metus aš visgi nenustojau tikėti... O dabar sakau... „Labas... Pagaliau aš atėjau... Štai kaip tu dabar gyveni. Va, kokie tavo naujieji namai. Na, neveltui gyrei mamuko skonį – gražų paminklą išrinko. Ir gėlytės nuostabios. Na, matyt, nesigaili iškeitęs senąjį niūrų ir tamsų būstą į šią ramią vietelę – šalia miškas, pušynas ošia... Oi, voveraitė prašuoliavo!..“

Ašaros užgniaužė tolesnius žodžius. Suklupau prie tavo kojų ir raudojau. Verkiau lyg kūdikis, ką tik išstumtas į žiaurųjį žemiškąjį pasaulį. Laisčiau ašaromis gėles ir nė nenorėjau nurimti, nes... suvokiau realybę, supratau, kad kitą kartą, peržengusi slenkstį, net giliai širdyje nebesitikėsiu tavęs pamatyti.

„Atleisk, kad nebuvau tavo laidotuvėse. Tiesiog negalėjau prisiversti ir tiek. Nedrįsau pažvelgti mirčiai į akis, nes mes esame nelygiavertės konkurentės. Deja, šią kovą, kovą dėl tavęs, ji nugalėjo, o aš... Aš gėdingai pabėgau... Tikiuosi suprasi ir „Priglausi mane kaip išklydusį sūnų/ Į savo marinančios prieglobos rūmą.“

Tada aš tau papasakojau viską, kas nutiko per tuos ilgesio ir kančios kupinus metus. O tu klauseisi... Kaluseisi kaip visada toks rimtas ir tylus, dėl nieko nepriekaištavai, o tik žvelgei supratingomis akimis ir tas žvilgsnis man reiškė daug daugiau nei visos tautos pritarimas. Aš žinojau, tiesiog jaučiau, kad tu nepyksti...

Tą vakarą mes vėl KARTU palydėjome saulę į josios patalą ir aš pajutau tai, ko man taip trūko – tavo rūpestingą žvilgsnį ir artumą...

MIRTIS tokia bauginanti, bet, deja, neišvengiama. Į šią kelionę tenka palydėti visus. Ir jei ne tu, tai kas nors kitas vis tiek krinta toje nelygiavertėje kovoje. Visgi mes nesugebame, o gal tiesiog nenorime pripažinti, jog tokia jau ta realybė. Privalome išmokti gerbti mirtį ne tik tada, kai ji pasiglemžia ilgą gyvenimo kelią nuėjusius, bet ir tada, tiksliau, o ypač tada, kai jos draugiją pasirenka mūsų mylimi žmonės, kurie dar tik pradėjo raškyti vaismedžio, vardu gyvenimas, vaisius. Tik tada kai suvoksime ir pripažinsime jų pasirinkimą, pajusime artumą ir meilę, kurią jie mums dovanos būdami bet kur... Leiskime jų kūnams lyg žuvėdroms pakilti į begalinę padangę ir, suskleidus sparnus, nežmonišku greičiu smigti į beribį vandenyną, o jų sieloms neužtrenkime durų priešais nosis, pakvieskime prisėsti drauge prie pietų stalo ir sukurti tą jaukią pilnatvės atmosferą...

Čia Jums, brangieji, kurie per anksti išėjote
ir palikote šiame pasaulyje ne vieną raudančią sielą...

P.S.
[ Publikuota: 2003-05-15 ] • [ Peržiūrėta: 4588 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/palik_bent_globojant_vilgsn/catid/4 ]

Gėlė" alt="" title="" />

Prabėgo, prašuoliavo metai. Jau jų suskaičiuotume septyniolika. Daug? O gal mažai? Negali įvertinti laiko tokiu abstrakčiu, nekonkrečiu matu (tie, kas tai bando daryti, skiria laikui amnestiją...). Be to, kiekvienam laikas – savotiškas upės bėgimas. Vienas žmogus per minutę gali nenuveikti ir nepasiekti beveik nieko, tuo tarpu kitas per tas brangias šešiasdešimt sekundžių spės susikurti vieną mažutį kamputį savo rojaus.

Taigi 17-ka metų... Kiek aš per šį laiką nuėjau? Kokią rojaus dalį susikūriau? Tu tikriausiai išrėžtum, jog per pastaruosius 2-3 metus aš savo kampučius ne statau, o priešingai – griaunu. Tuo tarpu man atrodo visiškai kitaip.

Aš kliūnu, griūnu ir vėl stojuosi. Krentu į juodžiausią bedugnę, bet, lyg iš košmaro staiga nubudusi, keliuosi ir vėl einu tolyn. Tu paklaustum, ar tai gerai? Tau – ne, nes tu rūpiniesi, jaudiniesi, vis staigiu, refleksišku judesiu nori prilaikyti lyg kūdikį, žengiantį pirmuosius žingsnius, o aš... Ką aš? Aš nustumiu rankas tol, kol tu jų paprasčiausiai nebetiesi... ir...žengiu toliau...

Protingas mokosi iš svetimų klaidų, o kvailas – iš savų... Prisipažinsiu – esu kvailė, mylinti gyvenimą, ir egoistė, norinti paragauti visų jo bare turimų gėrimų: noriu gurkštelėti putojančio prabangos šampano, paragauti raudono ir saldaus aistros vyno, bent liežuvėliu prisiliesti prie stipriojo kančios brendžio, taurėje pagaudyti susižavėjimo ir kvailionių sidro žaismingų burbuliukų, tik vieną kartą, bet ir tik tam kartui tinkamu metu apsvaigti nuo deginančio meilės kokteilio... Ir taip viską viską, visus tuos tūkstančius jausmų, tuos milijonus grožio apraiškų, tas skausmo akimirkas – viską noriu PATI patirti. O kaip elgiesi tu? Suprantu, tai motiniškas instinktas - prieš ką nors įdėdama į burną, pati paragauji, bet šįkart tai netinka. Šįkart aš neleidžiu, taip elgtis, taigi... ir pykstamės... riejamės... skaudiname viena kitą... Noriu, paskutinį kartą užmerkdama akis, pasakyti: „AČIŪ, kad leidai klupti ir PADĖDAVAI ATSIKELTI! AČIŪ, kad leidai ragauti ir atsirinkti pačiai, kas man patinka ir tinka!“ Bet bijau, kad man teks prie tavo atšalusio kūno klūpoti ir plėšti sielą su visom šaknim, rauti tuos prakeiktus norus, nes tik jie tau išgrįs kelią į... mirtį...

Seniai pamiršome, ką reiškia meilė... Neberagaujame jos kokteilių. Protus užvaldė neapykanta dėl tolerancijos stokos, dėl apkabinimų ir šilumos trukūmų, dėl motinos... praradimo... Fizinio būvio nelemta laikyti būvimu – tai egzistencija, be to, labai trumpa ir tik suteikianti formą jausmams...

Mes nepasikeisime, tik kentėsime, kol gyvensime, o kada nors liksiu viena ir palūšiu, nukrisiu... O ar sugebėsiu atsistoti?..

P.S.
[ Publikuota: 2003-03-15 ] • [ Peržiūrėta: 4486 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/skiriu_mamytei/catid/4 ]

Ji ir vėl pabudo. Nors bandė tai stipriai neigti, bet jau buvo rytas. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Kaip? Ji dar nežinojo, nes gulėjo užsimerkusi ir bijojo akimirkos, kai privalės atverti savo akis pasauliui. Bijojo to, ką išvys.

Laikas, deja, nesuvaldomas ir nestovi vietoje. Šį žinojimą erzinančiai žaisdamas įkyriai kartojo laikrodis. Taigi sukaupusi visą drąsą ji atvėrė savo žydrąsias akis...

Gale kojų sėdėjo motina, kažkokia perkreipta, lyg skaumo sukaustyta kūno poza. Kambarys skendėjo dūmų smoge. Ji rūkė! Tai keista ir tiesiog nesuvokiama, nes... nes taip buvo paprasčiausiai nesielgiama. Bent jau šiuose namuose... Tą akimirką ji tik ir tesvajojo, kad nenuorama laikas sustingtų, kad kieno nors išganinga ranka užtildytų prakeiktą laikrodžio tiksėjimą. Mūsų norai beveik niekada neišsipildo... Persigandusiomis, o tiksliau nieko nesuvokiančiomis akimis ji žiūrėjo į vieną tašką ir laukė. Laukė tų dar nežinomų, bet jau gąsdinančių motinos žodžių. Ji galėjo tik spėlioti, apie ką bus kalbama: apie vakarykštį vakarėlį, o gal apie tai, kad praeitą savaitę, padauginusi alkoholio, ji „dainavo“ Gedimino prospekte, o galbūt motinai neįtiko jos naujasis vaikinas (na ir kas, kad jis dešimčia metų vyresnis!) arba kur nugirstą „pasaką“ gimdytoja priėmė už tikrą pinigą. Ji tik spėliojo... Gulėjo, laukė ir spėliojo... Dėliojo nuodėmes pagal dydį, laiką ir kitus bruožus... Rykiavo, bet tai nepadėjo... Ir galų gale kantrybė trūko - pasigirdo drebantis, trūkinėjantis balsas:

- Po velnių, šnekėk arba nutildyk tą velnio išperą laikrodį!

Klyksmas, kurį išgirdo tik ji. Klyksmas, kuris tebuvo tik išrėktas maldavimas. Maldavimas, kuris nuskambėjo tik jos viduje, o lūpos taip ir liko sukaustytos, lyg sustingusios nuo tvilksinčio šalčio...

Motina taip ir neprabilo. Dar kelios cigaretės ištirpo jos rankose, o tada lyg niekur nieko...

- Valgysi?

„Nekenčiu, kai ji šitaip elgiasi! Jau geriau būtume abi išsirėkusios, o po valandos ašarų lietaus galėtume kalbėtis apie mokyklą, nuostabią saulutę, artėjantį tėtės gimtadienį ar dar ką nors.“

- Velnias! - nusikeikė ir įsispyrusi šlepetes nutipeno į vonią praustis...

„Tas tylus, moralinis žlugdymas man per sunkus. Ji kankina sužeistą mano sąžinę, beria druską ant žaizdos, įkaitinta geležimi degina švelnią odą ir... laukia... kažko... Kol pratrūksiu? Atsiprašysiu?... Ne, taip draugėmis mes niekada netapsime...“

P.S.
[ Publikuota: 2001-03-15 ] • [ Peržiūrėta: 4571 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/nesugebsi_tapti_drauge/catid/4 ]