Atrask džiną
Vakarui gardžiai slenkant su maloniai karčiai-rūgštaus vyno taure, nusprendžiau pakalbėti apie dar vieną mano itin mėgiamą šįkart stipriųjų alkoholinių klasę atstovaujantį - džiną. Ne, ne tą su juokingomis kelnėmis, ties kulkšnimis sutrauktomis gumelėmis 
ir ne su įmantriai susuktu tiurbanu ant galvos (nors gerokai gėrimo padauginus gal gali ir tokį šalia sėdintį įžvelgti 
), o apie skaisčiai perregimos spalvos gėrimą, kurį paragavę nemažai kas susiraukia ir tik tarsteli "Kartu..."
Visų pirma, kas yra tasai džinas? Tai kadagių uogų aromatą turintis stiprusis gėrimas, kurio gimtinė – Olandija. Šis gėrimas užkariavo daugelio žmonių simpatijas ir yra naudojamas kaip puikus kokteilių ingridientas. Tai vienas populiariausių ir labiausiai paplitusių alkoholinių gėrimų anglosaksų kraštuose, pagal suvartojimą užimantis antrą vietą po viskio.
Panaršiusi Mineralinių vandenų svetainėje, atradau trumpą džino istoriją, su kuria siūlau susipažinti ir jums.
Olandiška kadaginė genever
XVI amžiuje olandas gydytojas Fransiskus Silvijus de Bouve išrado kadagio uogų skonio stiprųjį gėrimą – genever arba jenever, kuris olandų kalboje reiškia „kadagys“. Visi tikėjo kadagio uogų gydomosiomis savybėmis, tad naudojo jį pilvo skausmams malšinti, šlapimo pūslės sutrikimams, inkstų negalavimams gydyti. Genever yra tautinė olandų kadaginė degtinė, gaminama distiliacijos principu.
Trisdešimt metų prieš Ispaniją vykusiame kare (1618-164
britai, olandų sąjungininkai, atrado genever, kuris tuo metu šildė ir teikė drąsos prieš kovas. Kariai gėrimą pavadino „olandiška drąsa“ ir parsivežė namo, į Angliją. Tuo tarpu Anglijoje genever pavadinimas sutrumpėjo iki gin. 1689 m. Anglijoje visi galėjo gaminti spiritinius gėrimus, tad džinas buvo vienas iš populiariausių: žema kaina ir saldokas skonis užtikrino jo populiarumą. Siekiant sumažinti alkoholio vartojimą, užkirsti kelią alkoholizmui bei pagerinti gėrimo kokybę, buvo pradėti kurti įstatymai ir apribojimai. 1751 m. prekiauti džinu galėjo tik turintys licenziją. Na, o 1820 m. pradėjo kurtis prabanga dvelkiantys džino rūmai, keitėsi gėrimo vartojimo kultūra, džinas tapo populiaresnis tarp aukštuomenės atstovų. Palaipsniui džino kokybė augo, o saldus džino skonis tapo nebepopuliarus ir palaipsniui užleido vietą sausam.
O iš ko gaminamas šis taurusis gėrimas?
Gaminant džiną neįmanoma apsieiti be kadagio uogų, bet yra dar kitų komponentų: etilo alkoholis, prieskoninių augalų šaknys, augalų lapai, žiedai ir uogos bei specialiai paruoštas (minkštintas) tyras vanduo. Etilo alkoholiui gaminti gali būti naudojami įvairūs grūdai – rugiai, miežiai, kukurūzai, taip pat bulvės. Džino skoniui pagardinti gali būti pridedama kalendros, anyžių, kardamono, levandų, kmynų, cinamono žievės, apelsino ir citrinos žievelių, saldymedžio šaknų. Kadagio uogos yra kruopščiai atrenkamos, kai kurie gamintojai kadagio uogas išlaiko iki metų šaltose, sausose patalpose, kad jos subręstų ir sukoncentruotų aromatą. Kaip taisyklė, džino gamybos recepte yra nuo 6 iki 10 skirtingų prieskonių, tačiau pagrindinės aromatinės savybės turi būti kadagio.
Tradicinio džino gamybos būdas (gal kartais sugalvosite pasigaminti namuose
)
Gamybos metu išgaunamas itin kokybiškas, kitaip dar distiliuotu vadinamas, džinas. Etilo alkoholio koncentracija praskiedžiama iki 45 % tūrio ir kartu su kruopščiai atrinktomis kadagio uogomis bei prieskonių mišiniu supilami į tradicinį distiliacijos aparatą. Distiliacijos metu yra išgarinamas etilo alkoholis, kuris nuo augalinės žaliavos įgauna joms būdinga skonį ir aromatą. Distiliuoto alkoholio koncentracija būna 80 % tūrio, tad jis skiedžiamas vandeniu iki norimo stiprumo. Tokiu būdu pagamintas džinas nėra išlaikomas, o iškart išpilstomas į butelius.
Galima ir dar paprasčiau pagaminti džiną, pvz., į vandeniu praskiestą etilo alkoholį pridedant aromatinių medžiagų, kurios suteiks kadagio uogų aromatą. Tai jau bus aromatizuotas gėrimas. Priimta, kad džino alkoholio koncentracija svyruoja nuo 37,5 % iki 47,3 % tūrio.
Na ir kaipgi be džino kokteiliukų! Bene labiausiai Lietuvoje paplitęs džino kokteilis – džinas su toniku (Gin & Tonic). Šio kokteilio populiarumo paslaptis yra švelnus skonis ir lengvas gamybos būdas.
Į aukštą stiklinę pridėkite ledo ir citrinos griežinėlių, įpilkite 50 ml džino ir toniko pagal savo skonį. "Mineralinių vandenų" ekspertai pataria, kad jei kartais tektų ragauti „Mineralinių vandenų“ importuojamo „Hendrick‘s“ džino, į kokteilį dėkite ne citrinos, o agurkų griežinėlius.
Dar vienas mano mėgiamas kokteiliukas yra Salty Dog, kuriam reikės 5 dalių greipfrutų sulčių, truputis stalo druskos, 5 dalys degtinės. Greipfrutų sultis supilti į dubenį ir jomis sudrėkinti kokteilio stiklinės kraštus. Kokteilio stiklinę sudrėkintais kraštais įstatyti į druską. Į indą kokteiliams ruošti įdėti ledo, ant jo supilti greipfrutų sultis ir degtinę, viską gerai suplakti. Paruoštą gėrimą iškošti į kokteilio taurę. Kartokai malonus gėrimukas
Norite dar? Dar vienas iš sausųjų - Dry Martini. 40ml džino ir 20 ml sauso vermuto, ledukų, shaker'io, suplakti ir į stiklinę, o papuošti dantų krapštuku perverta alyvuoge, kuri taps puikiu skonio užakcentavimu
Taigi gero vakaro su nestebuklinguoju, bet tokiu nuostabiu džinu
P.S.
[ Publikuota: 2009-04-22 ] • [ Peržiūrėta: 7933 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/atrask_din ]
ir ne su įmantriai susuktu tiurbanu ant galvos (nors gerokai gėrimo padauginus gal gali ir tokį šalia sėdintį įžvelgti ), o apie skaisčiai perregimos spalvos gėrimą, kurį paragavę nemažai kas susiraukia ir tik tarsteli "Kartu..." Visų pirma, kas yra tasai džinas? Tai kadagių uogų aromatą turintis stiprusis gėrimas, kurio gimtinė – Olandija. Šis gėrimas užkariavo daugelio žmonių simpatijas ir yra naudojamas kaip puikus kokteilių ingridientas. Tai vienas populiariausių ir labiausiai paplitusių alkoholinių gėrimų anglosaksų kraštuose, pagal suvartojimą užimantis antrą vietą po viskio.
Panaršiusi Mineralinių vandenų svetainėje, atradau trumpą džino istoriją, su kuria siūlau susipažinti ir jums.
Olandiška kadaginė genever
XVI amžiuje olandas gydytojas Fransiskus Silvijus de Bouve išrado kadagio uogų skonio stiprųjį gėrimą – genever arba jenever, kuris olandų kalboje reiškia „kadagys“. Visi tikėjo kadagio uogų gydomosiomis savybėmis, tad naudojo jį pilvo skausmams malšinti, šlapimo pūslės sutrikimams, inkstų negalavimams gydyti. Genever yra tautinė olandų kadaginė degtinė, gaminama distiliacijos principu.
Trisdešimt metų prieš Ispaniją vykusiame kare (1618-164
britai, olandų sąjungininkai, atrado genever, kuris tuo metu šildė ir teikė drąsos prieš kovas. Kariai gėrimą pavadino „olandiška drąsa“ ir parsivežė namo, į Angliją. Tuo tarpu Anglijoje genever pavadinimas sutrumpėjo iki gin. 1689 m. Anglijoje visi galėjo gaminti spiritinius gėrimus, tad džinas buvo vienas iš populiariausių: žema kaina ir saldokas skonis užtikrino jo populiarumą. Siekiant sumažinti alkoholio vartojimą, užkirsti kelią alkoholizmui bei pagerinti gėrimo kokybę, buvo pradėti kurti įstatymai ir apribojimai. 1751 m. prekiauti džinu galėjo tik turintys licenziją. Na, o 1820 m. pradėjo kurtis prabanga dvelkiantys džino rūmai, keitėsi gėrimo vartojimo kultūra, džinas tapo populiaresnis tarp aukštuomenės atstovų. Palaipsniui džino kokybė augo, o saldus džino skonis tapo nebepopuliarus ir palaipsniui užleido vietą sausam.O iš ko gaminamas šis taurusis gėrimas?
Gaminant džiną neįmanoma apsieiti be kadagio uogų, bet yra dar kitų komponentų: etilo alkoholis, prieskoninių augalų šaknys, augalų lapai, žiedai ir uogos bei specialiai paruoštas (minkštintas) tyras vanduo. Etilo alkoholiui gaminti gali būti naudojami įvairūs grūdai – rugiai, miežiai, kukurūzai, taip pat bulvės. Džino skoniui pagardinti gali būti pridedama kalendros, anyžių, kardamono, levandų, kmynų, cinamono žievės, apelsino ir citrinos žievelių, saldymedžio šaknų. Kadagio uogos yra kruopščiai atrenkamos, kai kurie gamintojai kadagio uogas išlaiko iki metų šaltose, sausose patalpose, kad jos subręstų ir sukoncentruotų aromatą. Kaip taisyklė, džino gamybos recepte yra nuo 6 iki 10 skirtingų prieskonių, tačiau pagrindinės aromatinės savybės turi būti kadagio.
Tradicinio džino gamybos būdas (gal kartais sugalvosite pasigaminti namuose
)Gamybos metu išgaunamas itin kokybiškas, kitaip dar distiliuotu vadinamas, džinas. Etilo alkoholio koncentracija praskiedžiama iki 45 % tūrio ir kartu su kruopščiai atrinktomis kadagio uogomis bei prieskonių mišiniu supilami į tradicinį distiliacijos aparatą. Distiliacijos metu yra išgarinamas etilo alkoholis, kuris nuo augalinės žaliavos įgauna joms būdinga skonį ir aromatą. Distiliuoto alkoholio koncentracija būna 80 % tūrio, tad jis skiedžiamas vandeniu iki norimo stiprumo. Tokiu būdu pagamintas džinas nėra išlaikomas, o iškart išpilstomas į butelius.
Galima ir dar paprasčiau pagaminti džiną, pvz., į vandeniu praskiestą etilo alkoholį pridedant aromatinių medžiagų, kurios suteiks kadagio uogų aromatą. Tai jau bus aromatizuotas gėrimas. Priimta, kad džino alkoholio koncentracija svyruoja nuo 37,5 % iki 47,3 % tūrio.
Na ir kaipgi be džino kokteiliukų! Bene labiausiai Lietuvoje paplitęs džino kokteilis – džinas su toniku (Gin & Tonic). Šio kokteilio populiarumo paslaptis yra švelnus skonis ir lengvas gamybos būdas.
Į aukštą stiklinę pridėkite ledo ir citrinos griežinėlių, įpilkite 50 ml džino ir toniko pagal savo skonį. "Mineralinių vandenų" ekspertai pataria, kad jei kartais tektų ragauti „Mineralinių vandenų“ importuojamo „Hendrick‘s“ džino, į kokteilį dėkite ne citrinos, o agurkų griežinėlius.
Dar vienas mano mėgiamas kokteiliukas yra Salty Dog, kuriam reikės 5 dalių greipfrutų sulčių, truputis stalo druskos, 5 dalys degtinės. Greipfrutų sultis supilti į dubenį ir jomis sudrėkinti kokteilio stiklinės kraštus. Kokteilio stiklinę sudrėkintais kraštais įstatyti į druską. Į indą kokteiliams ruošti įdėti ledo, ant jo supilti greipfrutų sultis ir degtinę, viską gerai suplakti. Paruoštą gėrimą iškošti į kokteilio taurę. Kartokai malonus gėrimukas
Norite dar? Dar vienas iš sausųjų - Dry Martini. 40ml džino ir 20 ml sauso vermuto, ledukų, shaker'io, suplakti ir į stiklinę, o papuošti dantų krapštuku perverta alyvuoge, kuri taps puikiu skonio užakcentavimu
Taigi gero vakaro su nestebuklinguoju, bet tokiu nuostabiu džinu
P.S.
[ Publikuota: 2009-04-22 ] • [ Peržiūrėta: 7933 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/atrask_din ]
Kas per...
... pavasaris?! Saulytė lyg ir šviečia, žibutės džiugino, beržų rūbas jau kalasi, žolės kilimas po truputį klojasi... Bet kažkas ne taip - ankstyvą rytą dar tenka atšildyti automobilio stiklus, pirštinės vis dažniau patraukia akį, o pavasariškai plevenantys sijonukai bei apnuogintos bambos vargiai tesidemonstruoja O ir savijauta tokia įtartinai nepavasariška...
... klikt-klikt... klikt-klikt... pelės klavišais keletą minučių... tuštuma galvoja, nulis įkvėpimo, dar mažiau jėgų... Vitaminų trūksta? Ar tiesiog mamytės gardaus maisto organizmas pasiilgo? O gal į neviltį varo tas baisus žodis iš "k" raidės? Ne, tikriausiai ir ne tai, nes šiam reiškiniui jau išsiugdyta gana stora oda, kuri verčia realiai žiūrėti į situaciją, suvokiant, kad tiek pakilimai, tiek nuosmukiai yra laikini ir išgyvenami racionaliai paskaičiavus... Taigi, broliai kurmiai, kadangi mes skaičiuojame, tai išgyvensime
Jaučiu kibirkštėlę, ko labai labai noriu Remonto! Ne tiek to naujomu, atsirandančio po remonto, o to kūrybinio malonumo Ir to purvino darbo, kai galima susitepti rankas, išsibaltinti drabužius ir panašiai Juokiatės? Ką jūs suprantate Man tiesiog norisi kažko... apčiuopiamo... ir tiek... Nes tuo teorišku suvokimu ir nieko paliečiamo, pačiupinėjamo bei vietą (turiu omeny, fizinę vietą) užimančio kūrimas... vargina. Nemanote taip?
... ir apie ką aš čia?.. Tuščiai apie nieką, apie tai, kas užvaldė masių gyvenimus - bėgimas link kažko, neturint žalio supratimo, kas bus tuomet, kai tai bus pasiekta...
P.S.
[ Publikuota: 2009-04-21 ] • [ Peržiūrėta: 7705 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kas_per ]
O ir savijauta tokia įtartinai nepavasariška...... klikt-klikt... klikt-klikt... pelės klavišais keletą minučių... tuštuma galvoja, nulis įkvėpimo, dar mažiau jėgų... Vitaminų trūksta? Ar tiesiog mamytės gardaus maisto organizmas pasiilgo? O gal į neviltį varo tas baisus žodis iš "k" raidės? Ne, tikriausiai ir ne tai, nes šiam reiškiniui jau išsiugdyta gana stora oda, kuri verčia realiai žiūrėti į situaciją, suvokiant, kad tiek pakilimai, tiek nuosmukiai yra laikini ir išgyvenami racionaliai paskaičiavus... Taigi, broliai kurmiai, kadangi mes skaičiuojame, tai išgyvensime
Jaučiu kibirkštėlę, ko labai labai noriu
Remonto! Ne tiek to naujomu, atsirandančio po remonto, o to kūrybinio malonumo Ir to purvino darbo, kai galima susitepti rankas, išsibaltinti drabužius ir panašiai Juokiatės? Ką jūs suprantate Man tiesiog norisi kažko... apčiuopiamo... ir tiek... Nes tuo teorišku suvokimu ir nieko paliečiamo, pačiupinėjamo bei vietą (turiu omeny, fizinę vietą) užimančio kūrimas... vargina. Nemanote taip? ... ir apie ką aš čia?.. Tuščiai apie nieką, apie tai, kas užvaldė masių gyvenimus - bėgimas link kažko, neturint žalio supratimo, kas bus tuomet, kai tai bus pasiekta...
P.S.
[ Publikuota: 2009-04-21 ] • [ Peržiūrėta: 7705 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kas_per ]
Šiuolaikinis patriarchatas
Matriarchatas - valdymas iš reikalo, o ne iš mados O patriarchatas atsirado tik raumenų jėga, o ne proto galia
A. Čekuolis jums viską paaiškins Ir dar vaikų auklėjimo pamokėlę duos
P.S.
[ Publikuota: 2009-04-19 ] • [ Peržiūrėta: 8174 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/iuolaikinis_patriarchatas ]
O patriarchatas atsirado tik raumenų jėga, o ne proto galia A. Čekuolis jums viską paaiškins
Ir dar vaikų auklėjimo pamokėlę duos P.S.
[ Publikuota: 2009-04-19 ] • [ Peržiūrėta: 8174 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/iuolaikinis_patriarchatas ]
Apie mokslą Lietuvoje
Pakalbėkime apie mokslo kokybę Lietuvoje. Nenutylant švietimo reformos vėjams, artėjant mokslo metų pabaigai ir tiesiog esant apmąstymų nuotaikai, pasverkime tai, ką turime savo brangiojoje gimtojoje šalelėje
O jeigu iš tiesų, tai naujajame "Valstybės" numeryje išspausdintas straipsnis, pavadinimu "Universitetai "ferariams" ir "zaporožiečiams", dar kartelį privertė stabtelėti...
Sveriu - švietimo sistemoje savo noru sukuosi jau 16-ka metų. Nei daug, nei mažai, priklauso nuo vertinimo kriterijų Kita vertus, tai yra daugiau nei pusė mano jau nugyvento gyvenimėlio... O čia jau bet kokie vertinimo kriterijai sakytų - daugokai Na, kaip ir nieko blogo tame nematau - mokytis, tobulėti, ieškoti ir atrasti man tinka ir patinka Bet vėlgi... STOP!
Sveriu toliau - baigusi vidurinę, galėjau vidury nakties pažadinta, pasakyti, kokia yra PAR sostinė, koks yra giliausias ežeras Lietuvoje, kodėl "gresia" rašosi be nosinės ir kaip apskaičiuoti bukojo trikampio bet kurią iš kraštinių... Galėjau... Kai kas sakytų, kad didžioji dauguma šių žinių praktikoje nė nereikalingos ir kad iš tiesų mokykla apkrauna galvą bereikalingomis formulėmis, taisyklėmis, žiniomis. Bet juk malonu statant namą apsiskaičiuoti, kiek lentų tau reikės apdailai, arba sprendžiant kryžiažodį neužkliūti už geografinio klausimo, neraudonuoti vaikams paklausus apie Pirmojo pasaulinio karo kilimo priežastis ir t.t., ir pan. Taip, be to išgyvenama - lentoms, reikalingoms namo apdailai, apskaičiuoti pasamdomas meistras, kurio rūpestis žinoti, kaip tai padaryti, kryžiažodžius spręsti, galima pasakyti, jog nėra laiko, o vaikui pasiūlyti pa'google'inti... Galima be daug ko išsiversti, bet nekvailai senolių išmintis byloja - išmokto ant pečių nenešioji...
Vartau rankose bakalauro studijų diplomą. Gražus Įspūdingas net sakyčiau Mano asmeniniu požiūriu, vertingas, nes žinau, kiek įdėjau pastangų jam gauti (ar taip pat mąstys mano būsimas darbdavys... kitas klausimas...). Po ketverių metų, praleistų erdviose universiteto auditorijose, galiu kritiškai vertinti globaliąją politiką, atsirinkti tai, ką noriu žinoti ir kas manau yra tikra ir naudinga Lietuvos politikos liūnuose ir pelkynuose, galiu teoriškai strateguoti, bene tobulai įvaldžiau diplomatiją ir toleranciją, pakantumą (bet tai tikriausiai ne vien universiteto nuopelnas, asmeninės savybės ir šeimos auklėjimas ne ką mažesnį indėlį įdėjo į bendrą krepšį)... bet žalio supratimo nebeturiu, kas yra Uzbekistano sostinė... Vis dažniau klupteliu prie sudėtingesnio žodžio rašybos... Norėdama paskaičiuoti, traukiu mobilųjį telefoną ir ieškau skaičiuotuvo...
Jau beveik metai, kaip siekiu magistro laipsnio. Didžioji komunikatorė... Ir žinote ką, ogi baigiu galvą prasiskelti besidaužydama į sieną, kurią suformavo universiteto sistema, ribojanti kritinį, kitokį mąstymą! Išvykau į Oslą. Skandinavija - pažangios šalys, į kurias taip dažnai nori lygiuotis ir mažoji Lietuvėlė... Viena, antra, trečia paskaita. Galų gale sulaukiame seminaro. Analizuojame kelių žurnalų viršelius lyčių tematika (o kaipgi Norvegija be feminizmo ). Atėjus progai, pasisakau... Bumpt ir vėl guzas ant galvos - mąstau ne taip, kaip jie norėtų! Ir nesvarbu, kad argumentuoju... Argumentacija yra nulio verta, jei tu išsakai prieštaringą nuomonę... Vat ir va kaip...
Taigi grįžkime prie mokslo kokybės Lietuvoje. Man pasisekė - mokykloje mokiausi tarp atvirai mąstančių, naujovėms nesipriešinančių žmonių, todėl turiu išlavintą troškimą ieškoti, atrasti ir pateikti kažką truputį kitokio, netradicinio, bet žavingo ir įdomaus. Universitete šį įgeidį gerokai apgesino sistema, įkišanti į 1,5 tarpą tarp eilučių ir 12 Times New Roman šriftą... Neseniai įsitikinau, kad puikiai suprantu, ko nori dėstytojai - man ir šiaip sekasi nujausti, ko kiti žmonės nori, kaip mąsto ir ką vertina (nebūtinai tam pritarti, bet suprasti!), gebu per kelioliką minučių iškepti tai, ko nori dėstytojas, sukurti pavyzdinį šabloną... bet pati galutiniu savo darbo rezultatu šlykščiuosi!
Taigi dar kartelį sveriu - už mokslus per visus 16-ka metų valstybei nieko nemokėjau, bet... jau geriau būčiau sutikusi mokėti, jeigu tai tik būtų realiai garantavę ne slopinimą, o skatinimą siekio žinoti, ieškoti, atrasti... Grįšiu prie "Valstybės" straipsnio apie lietuviškuosius ir užsienio universitetus - juose skiriasi nelabai daug kas, tik viena esminė smulkmena - požiūris į studentą! Studentą, kurio susidomėjimas klausti yra skatinamas, kuriam netingima atsakyti, su kuriuo kartu galima paieškoti, paanalizuoti, pasilikti po darbo diskusijai, nes tu, gerbiamas dėstytojau, pasirinkai švietėjo kelią neveltui...
P.S.
[ Publikuota: 2009-04-15 ] • [ Peržiūrėta: 8480 ] • [ Komentuota: 1 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/apie_moksl_lietuvoje ]
O jeigu iš tiesų, tai naujajame "Valstybės" numeryje išspausdintas straipsnis, pavadinimu "Universitetai "ferariams" ir "zaporožiečiams", dar kartelį privertė stabtelėti...
Sveriu - švietimo sistemoje savo noru sukuosi jau 16-ka metų. Nei daug, nei mažai, priklauso nuo vertinimo kriterijų
Kita vertus, tai yra daugiau nei pusė mano jau nugyvento gyvenimėlio... O čia jau bet kokie vertinimo kriterijai sakytų - daugokai Na, kaip ir nieko blogo tame nematau - mokytis, tobulėti, ieškoti ir atrasti man tinka ir patinka Bet vėlgi... STOP!Sveriu toliau - baigusi vidurinę, galėjau vidury nakties pažadinta, pasakyti, kokia yra PAR sostinė, koks yra giliausias ežeras Lietuvoje, kodėl "gresia" rašosi be nosinės ir kaip apskaičiuoti bukojo trikampio bet kurią iš kraštinių... Galėjau... Kai kas sakytų, kad didžioji dauguma šių žinių praktikoje nė nereikalingos ir kad iš tiesų mokykla apkrauna galvą bereikalingomis formulėmis, taisyklėmis, žiniomis. Bet juk malonu statant namą apsiskaičiuoti, kiek lentų tau reikės apdailai, arba sprendžiant kryžiažodį neužkliūti už geografinio klausimo, neraudonuoti vaikams paklausus apie Pirmojo pasaulinio karo kilimo priežastis ir t.t., ir pan. Taip, be to išgyvenama - lentoms, reikalingoms namo apdailai, apskaičiuoti pasamdomas meistras, kurio rūpestis žinoti, kaip tai padaryti, kryžiažodžius spręsti, galima pasakyti, jog nėra laiko, o vaikui pasiūlyti pa'google'inti... Galima be daug ko išsiversti, bet nekvailai senolių išmintis byloja - išmokto ant pečių nenešioji...
Vartau rankose bakalauro studijų diplomą. Gražus
Įspūdingas net sakyčiau Mano asmeniniu požiūriu, vertingas, nes žinau, kiek įdėjau pastangų jam gauti (ar taip pat mąstys mano būsimas darbdavys... kitas klausimas...). Po ketverių metų, praleistų erdviose universiteto auditorijose, galiu kritiškai vertinti globaliąją politiką, atsirinkti tai, ką noriu žinoti ir kas manau yra tikra ir naudinga Lietuvos politikos liūnuose ir pelkynuose, galiu teoriškai strateguoti, bene tobulai įvaldžiau diplomatiją ir toleranciją, pakantumą (bet tai tikriausiai ne vien universiteto nuopelnas, asmeninės savybės ir šeimos auklėjimas ne ką mažesnį indėlį įdėjo į bendrą krepšį)... bet žalio supratimo nebeturiu, kas yra Uzbekistano sostinė... Vis dažniau klupteliu prie sudėtingesnio žodžio rašybos... Norėdama paskaičiuoti, traukiu mobilųjį telefoną ir ieškau skaičiuotuvo...Jau beveik metai, kaip siekiu magistro laipsnio. Didžioji komunikatorė... Ir žinote ką, ogi baigiu galvą prasiskelti besidaužydama į sieną, kurią suformavo universiteto sistema, ribojanti kritinį, kitokį mąstymą! Išvykau į Oslą. Skandinavija - pažangios šalys, į kurias taip dažnai nori lygiuotis ir mažoji Lietuvėlė... Viena, antra, trečia paskaita. Galų gale sulaukiame seminaro. Analizuojame kelių žurnalų viršelius lyčių tematika (o kaipgi Norvegija be feminizmo
). Atėjus progai, pasisakau... Bumpt ir vėl guzas ant galvos - mąstau ne taip, kaip jie norėtų! Ir nesvarbu, kad argumentuoju... Argumentacija yra nulio verta, jei tu išsakai prieštaringą nuomonę... Vat ir va kaip...Taigi grįžkime prie mokslo kokybės Lietuvoje. Man pasisekė - mokykloje mokiausi tarp atvirai mąstančių, naujovėms nesipriešinančių žmonių, todėl turiu išlavintą troškimą ieškoti, atrasti ir pateikti kažką truputį kitokio, netradicinio, bet žavingo ir įdomaus. Universitete šį įgeidį gerokai apgesino sistema, įkišanti į 1,5 tarpą tarp eilučių ir 12 Times New Roman šriftą... Neseniai įsitikinau, kad puikiai suprantu, ko nori dėstytojai - man ir šiaip sekasi nujausti, ko kiti žmonės nori, kaip mąsto ir ką vertina (nebūtinai tam pritarti, bet suprasti!), gebu per kelioliką minučių iškepti tai, ko nori dėstytojas, sukurti pavyzdinį šabloną... bet pati galutiniu savo darbo rezultatu šlykščiuosi!
Taigi dar kartelį sveriu - už mokslus per visus 16-ka metų valstybei nieko nemokėjau, bet... jau geriau būčiau sutikusi mokėti, jeigu tai tik būtų realiai garantavę ne slopinimą, o skatinimą siekio žinoti, ieškoti, atrasti... Grįšiu prie "Valstybės" straipsnio apie lietuviškuosius ir užsienio universitetus - juose skiriasi nelabai daug kas, tik viena esminė smulkmena - požiūris į studentą! Studentą, kurio susidomėjimas klausti yra skatinamas, kuriam netingima atsakyti, su kuriuo kartu galima paieškoti, paanalizuoti, pasilikti po darbo diskusijai, nes tu, gerbiamas dėstytojau, pasirinkai švietėjo kelią neveltui...
P.S.
[ Publikuota: 2009-04-15 ] • [ Peržiūrėta: 8480 ] • [ Komentuota: 1 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/apie_moksl_lietuvoje ]
Diplomatija be paramos ir be atramos
Amerikos užsienio politikoje vyksta reikšmingi pokyčiai. Neliks nepakitę JAV ir Rusijos santykiai, nors nežinia kiek pasiseks juos „perkrauti“. Rusija yra įnoringa ir ambicinga šalis, kuri obsesiškai stengiasi kitoms šalims įrodyti savo svarbą ir geopolitinę reikšmę. O lengviausia tai daryti kaišiojant pagalius į Amerikos užsienio politikos ratus. Tad prezidento Baracko Obamos geriausi norai gali likti bergždi.
Pokyčiai JAV politikoje turėtų paveikti Lietuvos diplomatiją. Prezidentas George'as Bushas laikė naujų narių priėmimą į NATO svarbiu tikslu. Lietuvos raginimai skubiai priimti Gruziją bei Ukrainą ir nedaryti nuolaidų Rusijai derinosi su NATO galiūnės nuostatomis. Amerikai nusigręžus nuo G.Busho užsienio politikos, Lietuva nebeturi nei paramos, nei atramos savo „vertybių“ politikai. Tai turėtų skatinti Lietuvą peržiūrėti savo Rytų politiką ir pasukti pragmatiškesniu keliu.
Amerikos užsienio politikos pokyčiai jau pastebimi. Pernai balandžio mėnesį Bukarešte NATO aukščiausio lygio pasitarime vyko aštrūs ginčai dėl Gruzijos ir Ukrainos narystės. JAV, Lenkija, Čekija ir Baltijos šalys stipriai palaikė abiejų valstybių kandidatūras. Esą narystės atmetimas ar atidėjimas būtų tolygus veto teisės suteikimui Rusijai. Vokietija, Prancūzija ir kai kurios kitos Vakarų Europos šalys, manydamos, kad nei viena, nei kita kandidatė nepasirengusi šiam žingsniui, priešinosi. Buvo pasiektas kompromisas. Narystė nebuvo suteikta, bet NATO įsipareigojo jas priimti kada nors ateityje.
Kurį laiką optimistai puoselėjo viltį, kad dar 2008 metų gruodį Ukraina ir Gruzija sulauks formalaus kvietimo. To neįvyko. O praeitą mėnesį NATO užsienio reikalų ministrų susitikime Lietuva liko vienintelė šalis, kuri kelias valandas priešinosi formalių NATO santykių su Rusija atnaujinimui.
Kas pakito? Akivaizdžiai padidėjo NATO šalių nusivylimas abiem kraštais. Nemažą vaidmenį suvaidino tradicinė Europos valstybių nuostata, kad geriau kalbėtis ir derėtis negu vengti pokalbių.
Keičiasi ir NATO šalių požiūris į aljanso užduotis. Grumiasi trys skirtingos sampratos. JAV mano, kad karas su terorizmu yra svarbiausia santarvės užduotis, o pagrindinį pavojų kelia musulmonų teroristai, ne tarybiniai šarvuočiai. Vakarų Europos kraštų siekiai yra tradiciniai ir minimalistiniai – užtikrinti Europos saugumą. Daugelis Rytų Europos valstybių NATO laiko antirusišku aljansu, tad pirmenybę teikia NATO plėtrai į buvusias tarybines respublikas. Kol JAV stipriai palaikė šį siekį, buvo stengiamasi prastumti Gruzijos ir Ukrainos narystę.
Tvirtą Amerikos paramą NATO plėtimuisi lėmė ypatingos aplinkybės, glaudžiai susietos su prezidento G.Busho siekiais ir pasaulėvaizda. Pirma, po 2003 metų G.Bushas suteikė pirmenybę pasipriešinimo Irake nuslopinimui. Nors jo administracija nuolat kalbėjo apie „Al Qaedos“ sunaikinimą, Irakas nustelbė karą su terorizmu. Pentagono dėmesys buvo nukreiptas į Irako dykumas, ne į Pakistano kalnus, kur tūnojo Osama bin Ladenas.
Antra, tuometinis gynybos ministras Donaldas Rumsfeldas suskirstė Europą į senąją ir naująją – atseit, į pavargusias ir išsekusias Vašingtoną kritikuojančias Vakarų Europos šalis, ir jaunas, energingas Ameriką remiančias Vidurio ir Rytų Europos šalis – ne dėl Vakarų abejingumo Gruzijai ar Ukrainai, bet dėl Irako politikos. Senoji Europa buvo nukaršusi, kadangi ji priešinosi Irako karui. NATO plėtros klausimas tuomet buvo mažiau aktualus, George'as ir Vladimiras dar buvo artimi bičiuliai.
Trečia, G.Bushas skyrė ypatingą reikšmę demokratijos plėtrai. Jis puoselėjo nepagrįstą viltį, kad Irakas taps demokratijos židiniu Artimuosiuose Rytuose ir kad jo pavyzdžiu seks kitos arabų šalys. G.Bushas sveikino Ukrainos oranžinę ir Gruzijos rožių revoliucijas, tikėdamasis, kad jos suteiks pagreitį visų buvusių tarybinių respublikų demokratėjimui. 2005 metų gegužės mėnesį G.Bushas Tbilisyje tvirtino, kad Gruzija yra laisvės švyturys regionui ir pasauliui.
Prezidentas B.Obama kitaip mato pasaulį. Pagrindinį pavojų Amerikai kelia ne Irako sukilėliai, bet Afganistane ir Pakistane susitelkę talibai bei tarptautiniai džihadistai. Nors amerikiečių kariai bus išvesti iš Irako, jų skaičius Afganistane didės.
B.Obama stengiasi gerinti santykius su Europa, ypač su galingesniais partneriais Vakarų Europoje. JAV ir Europos požiūriai daugeliu svarbių klausimų gerokai skiriasi, tad nereikia laukti ypatingo suartėjimo. Bet B.Obamai svetimas G.Busho ir jo aplinkos polinkis pasaulį suskirstyti į gerą ir blogą – į naująją ir senąją Europą.
Išblėso Amerikos įsitikinimas, kad ji sukurs teisingesnį pasaulį. Demokratijos plėtra bus skatinama, bet atsisakius naivių vilčių, kad lengva ją įdiegti. Nebus skubama rasti nepriekaištingų didvyrių kaip Michailas Saakašvilis, juolab nebus pro pirštus žiūrima į jų veiksmus.
G.Busho politika buvo vienkartinis labai specifinių geopolitinių, ideologinių ir psichologinių veiksnių derinys, kuris nepasikartos. JAV, kaip ir Vakarų Europos šalių dauguma, nustums NATO plėtrą į antrą ar trečią planą.
Santūresnė JAV politika bus labiau tradicinė. Po SSRS žlugimo pirmieji planai dėl NATO plėtimosi buvo kuklūs, ketinta priimti tik kelias Vidurio Europos šalis. Daugelis reiškė abejonių dėl Baltijos kraštų narystės. Bet ypatingas diplomatinis Baltijos valstybių statusas, kai daugelis NATO narių niekada nepripažino jų inkorporavimo į SSSR, ilgainiui nutildė skeptikus. Net Rusija netiesiogiai pripažino šį statusą, santūriai priešinosi jų narystei NATO.
NATO neatsisakys plėtros idėjos ir nepasitrauks iš regiono. Praeitą savaitę tai pabrėžė B.Obama. Pentagonas toliau apmokys Gruzijos karius, reikalui esant parduos ginkluotės. Bet plėtros klausimas bus rimtai svarstomas tik po 10–15 metų.
P.S.
[ Publikuota: 2009-04-14 ] • [ Peržiūrėta: 8553 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/diplomatija_be_paramos_ir_be_atramos ]
Pokyčiai JAV politikoje turėtų paveikti Lietuvos diplomatiją. Prezidentas George'as Bushas laikė naujų narių priėmimą į NATO svarbiu tikslu. Lietuvos raginimai skubiai priimti Gruziją bei Ukrainą ir nedaryti nuolaidų Rusijai derinosi su NATO galiūnės nuostatomis. Amerikai nusigręžus nuo G.Busho užsienio politikos, Lietuva nebeturi nei paramos, nei atramos savo „vertybių“ politikai. Tai turėtų skatinti Lietuvą peržiūrėti savo Rytų politiką ir pasukti pragmatiškesniu keliu.
Amerikos užsienio politikos pokyčiai jau pastebimi. Pernai balandžio mėnesį Bukarešte NATO aukščiausio lygio pasitarime vyko aštrūs ginčai dėl Gruzijos ir Ukrainos narystės. JAV, Lenkija, Čekija ir Baltijos šalys stipriai palaikė abiejų valstybių kandidatūras. Esą narystės atmetimas ar atidėjimas būtų tolygus veto teisės suteikimui Rusijai. Vokietija, Prancūzija ir kai kurios kitos Vakarų Europos šalys, manydamos, kad nei viena, nei kita kandidatė nepasirengusi šiam žingsniui, priešinosi. Buvo pasiektas kompromisas. Narystė nebuvo suteikta, bet NATO įsipareigojo jas priimti kada nors ateityje.
Kurį laiką optimistai puoselėjo viltį, kad dar 2008 metų gruodį Ukraina ir Gruzija sulauks formalaus kvietimo. To neįvyko. O praeitą mėnesį NATO užsienio reikalų ministrų susitikime Lietuva liko vienintelė šalis, kuri kelias valandas priešinosi formalių NATO santykių su Rusija atnaujinimui.
Kas pakito? Akivaizdžiai padidėjo NATO šalių nusivylimas abiem kraštais. Nemažą vaidmenį suvaidino tradicinė Europos valstybių nuostata, kad geriau kalbėtis ir derėtis negu vengti pokalbių.
Keičiasi ir NATO šalių požiūris į aljanso užduotis. Grumiasi trys skirtingos sampratos. JAV mano, kad karas su terorizmu yra svarbiausia santarvės užduotis, o pagrindinį pavojų kelia musulmonų teroristai, ne tarybiniai šarvuočiai. Vakarų Europos kraštų siekiai yra tradiciniai ir minimalistiniai – užtikrinti Europos saugumą. Daugelis Rytų Europos valstybių NATO laiko antirusišku aljansu, tad pirmenybę teikia NATO plėtrai į buvusias tarybines respublikas. Kol JAV stipriai palaikė šį siekį, buvo stengiamasi prastumti Gruzijos ir Ukrainos narystę.
Tvirtą Amerikos paramą NATO plėtimuisi lėmė ypatingos aplinkybės, glaudžiai susietos su prezidento G.Busho siekiais ir pasaulėvaizda. Pirma, po 2003 metų G.Bushas suteikė pirmenybę pasipriešinimo Irake nuslopinimui. Nors jo administracija nuolat kalbėjo apie „Al Qaedos“ sunaikinimą, Irakas nustelbė karą su terorizmu. Pentagono dėmesys buvo nukreiptas į Irako dykumas, ne į Pakistano kalnus, kur tūnojo Osama bin Ladenas.
Antra, tuometinis gynybos ministras Donaldas Rumsfeldas suskirstė Europą į senąją ir naująją – atseit, į pavargusias ir išsekusias Vašingtoną kritikuojančias Vakarų Europos šalis, ir jaunas, energingas Ameriką remiančias Vidurio ir Rytų Europos šalis – ne dėl Vakarų abejingumo Gruzijai ar Ukrainai, bet dėl Irako politikos. Senoji Europa buvo nukaršusi, kadangi ji priešinosi Irako karui. NATO plėtros klausimas tuomet buvo mažiau aktualus, George'as ir Vladimiras dar buvo artimi bičiuliai.
Trečia, G.Bushas skyrė ypatingą reikšmę demokratijos plėtrai. Jis puoselėjo nepagrįstą viltį, kad Irakas taps demokratijos židiniu Artimuosiuose Rytuose ir kad jo pavyzdžiu seks kitos arabų šalys. G.Bushas sveikino Ukrainos oranžinę ir Gruzijos rožių revoliucijas, tikėdamasis, kad jos suteiks pagreitį visų buvusių tarybinių respublikų demokratėjimui. 2005 metų gegužės mėnesį G.Bushas Tbilisyje tvirtino, kad Gruzija yra laisvės švyturys regionui ir pasauliui.
Prezidentas B.Obama kitaip mato pasaulį. Pagrindinį pavojų Amerikai kelia ne Irako sukilėliai, bet Afganistane ir Pakistane susitelkę talibai bei tarptautiniai džihadistai. Nors amerikiečių kariai bus išvesti iš Irako, jų skaičius Afganistane didės.
B.Obama stengiasi gerinti santykius su Europa, ypač su galingesniais partneriais Vakarų Europoje. JAV ir Europos požiūriai daugeliu svarbių klausimų gerokai skiriasi, tad nereikia laukti ypatingo suartėjimo. Bet B.Obamai svetimas G.Busho ir jo aplinkos polinkis pasaulį suskirstyti į gerą ir blogą – į naująją ir senąją Europą.
Išblėso Amerikos įsitikinimas, kad ji sukurs teisingesnį pasaulį. Demokratijos plėtra bus skatinama, bet atsisakius naivių vilčių, kad lengva ją įdiegti. Nebus skubama rasti nepriekaištingų didvyrių kaip Michailas Saakašvilis, juolab nebus pro pirštus žiūrima į jų veiksmus.
G.Busho politika buvo vienkartinis labai specifinių geopolitinių, ideologinių ir psichologinių veiksnių derinys, kuris nepasikartos. JAV, kaip ir Vakarų Europos šalių dauguma, nustums NATO plėtrą į antrą ar trečią planą.
Santūresnė JAV politika bus labiau tradicinė. Po SSRS žlugimo pirmieji planai dėl NATO plėtimosi buvo kuklūs, ketinta priimti tik kelias Vidurio Europos šalis. Daugelis reiškė abejonių dėl Baltijos kraštų narystės. Bet ypatingas diplomatinis Baltijos valstybių statusas, kai daugelis NATO narių niekada nepripažino jų inkorporavimo į SSSR, ilgainiui nutildė skeptikus. Net Rusija netiesiogiai pripažino šį statusą, santūriai priešinosi jų narystei NATO.
NATO neatsisakys plėtros idėjos ir nepasitrauks iš regiono. Praeitą savaitę tai pabrėžė B.Obama. Pentagonas toliau apmokys Gruzijos karius, reikalui esant parduos ginkluotės. Bet plėtros klausimas bus rimtai svarstomas tik po 10–15 metų.
P.S.
[ Publikuota: 2009-04-14 ] • [ Peržiūrėta: 8553 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/diplomatija_be_paramos_ir_be_atramos ]
Kavos istorija
Šįryt besigardžiuodama rytine kavute 
, staiga suvokiau kaip seniai nebuvau aplankiusi mėgiamo Coffee Inn'o 
Greitai greitai truputį susigėdusi nėriau į plačiąsias interneto jūras ir bent virtualiai juos aplankiau, nes idėja šokti į šlepetes ir minti 100 km iki artimiausio mėgstamojo kavos rojaus pasirodė kiek keistoka
Ir ką jūs sau manot? Ogi buvau praleidusi štai tokį praktišką kavos pertraukėlių paįvairinimą - youtube publikuota skaidyta į dalis dokumentika "Kavos istorija"!
Nagi, gerbiamieji, jamam kavos ir neriam žiūrėti
P.S.
[ Publikuota: 2009-04-01 ] • [ Peržiūrėta: 7658 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kavos_istorija ]
, staiga suvokiau kaip seniai nebuvau aplankiusi mėgiamo Coffee Inn'o Greitai greitai truputį susigėdusi nėriau į plačiąsias interneto jūras ir bent virtualiai juos aplankiau, nes idėja šokti į šlepetes ir minti 100 km iki artimiausio mėgstamojo kavos rojaus pasirodė kiek keistoka Ir ką jūs sau manot? Ogi buvau praleidusi štai tokį praktišką kavos pertraukėlių paįvairinimą - youtube publikuota skaidyta į dalis dokumentika "Kavos istorija"!
Nagi, gerbiamieji, jamam kavos ir neriam žiūrėti
P.S.
[ Publikuota: 2009-04-01 ] • [ Peržiūrėta: 7658 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kavos_istorija ]