Kaip ir galima buvo tikėtis, kuo ilgiau trunka finansų krizė, tuo daugiau atsiranda ne tik nukentėjusiųjų nuo jos, bet ir norinčiųjų pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis pakoreguoti pasaulinės politikos taisykles.

Sėkmės istorija

JAV istorija nelabai įdomi, nes primena stebuklinę pasaką, kur trečias brolis kvailelis nei iš šio, nei iš to išgalabija visus slibinus ir ilgai bei laimingai gyvena. Palyginti su Europa, ten viskas buvo labai paprasta ir lengva. Senajame Eurazijos žemyne viena šalia kitos gyvenančios tautos šimtmečiais grūmėsi dėl kokių nors nedidelio dydžio ir dar mažesnės vertės teritorijų, o Šiaurės Amerikoje baltieji anglų kilmės kolonistai mažiau nei per šimtmetį be ypatingų pastangų savo valdas išplėtė iki visos Europos dydžio. Iš tiesų sveiku protu sunkiai suvokiama, kodėl Prancūzija, šimtus metų kovojusi su anglais, vokiečiais ir ispanais dėl kiekvienos aptriušusios pilies Flandrijoje ir Burgundijoje, 1803 metais už simbolinį mokestį perleido JAV savo valdas Šiaurės Amerikoje, gerokai viršijančias visą Prancūzijos teritoriją. Panašiai 1867 metais iš rusų buvo perpirkta Aliaska, o iš anglų Oregonas.

Aišku, teko truputį ir pakariauti: 1836-1848 metais įvyko keletas nedidelių susidūrimų su meksikiečiais, amerikiečiai prarado kelis šimtus kareivių ir dvigubai išplėtė savo teritoriją. Palyginimui - panašiu laiku vykusiame Krymo kare anglai, prancūzai ir rusai suguldė kelis šimtus tūkstančių jaunų vyrų prie niekam nereikalingo Sevastopolio.

XX amžiuje amerikiečiams teko sustabdyti teritorijos plėtrą, nes lengvai paimamų žemių nebeliko, bet sėkmės istorija tuo nesibaigė. Abiejuose pasauliniuose karuose, kurie kainavo sunkiai suvokiamas žmonių ir materialines aukas seniesiems žemynams, amerikiečiai dalyvavo gana simboliškai (JAV folklore 1929-ųjų ekonominė krizė traktuojama kaip kur kas didesnė nelaimė negu abu pasauliniai karai), bet išpešė maksimalią naudą - tapo svarbiausia ir galingiausia pasaulio valstybe.

Optimizmo burbulas

Tokia sėkmės be didelių pastangų istorija neišvengiamai sukuria atitinkamą mentalitetą - tiek politiniam JAV elitui, tiek paprastam amerikiečiui nuoširdžiai atrodo, kad gyvenime viskas paprasta ir galiausiai vis tiek viskas bus gerai. Toks radikalus optimizmas pasižymi visišku atsargumo jausmo nebuvimu. Būtent atsargumo trūkumas ir atvedė žmones į dabartinę krizę, nes radikalieji optimistai negalėjo mažiau vartoti, todėl pinigus pradėta tiesiog daryti iš oro visomis prasmėmis - jie perskolinti po keliolika kartų, investiciniai fondai be jokio pagrindo išsipūtė, o šitiems burbulams dengti visu pajėgumu sudūzgė dolerius spausdinančios staklės.

Burbulų sprogimas ir dabartinė situacija buvo tik laiko klausimas. Viskas prasidėjo nuo lyderiaujančios valstybės JAV. Suprantama, lyderiui visada tenka didžiausia atsakomybė, paprastai netgi kyla maugliškų minčių „mums reikia naujo vado“. Natūralu, kad pirmiausia tokios mintys kyla rusams ir kinams, kurie pastaruoju metu vis garsiau kalba apie poreikį atsisakyti išskirtinio dolerio statuso.

Reformatoriai...

Amerikiečiams tai būtų didelis smūgis, nes jiems labai naudinga kontroliuoti dominuojančią pasaulio valiutą. Pavyzdžiui, prieš išleidžiant didelį obligacijų kiekį dolerio kursą galima dirbtinai pakelti, o prieš superkant sumažinti, taip sutaupant nemažai milijardų. Natūralu, kad tokios manipuliacijos pasitikėjimo neskatina, ir pasaulyje vis plačiau sklinda sąmokslo teorijos, kad amerikiečiai gali įvykdyti pinigų reformą - įvesti naują dolerį arba amerą - ir visus kitus palikti su labai didelėmis nosimis. Bene labiausiai tokios idėjos paplitusios Rusijoje, todėl, savaime suprantama, ir pas mus.

Atrodo logiškai ir romantiškai, kaip ir šiuo metu populiarios istorijos apie tamplierius ir rozenkreicerius. Toks būdas, kaip ir lito devalvavimas, gal netgi būtų efektyvus tam kartui išspręsti kai kurias smulkias problemas. JAV ekonomika yra iš principo nesunaikinama, nes jos pagrindas yra ne parazituojantys korporaciniai „Volstryto ir Ko“ monstrai, o smulkusis ir vidutinis verslas, kurio tinklai dengia net menkiausiai apgyventas valstijas. Smulkusis ir vidutinis verslas atlaikys bet kurią pinigų reformą ir prie jos prisitaikys.

Akivaizdu, kad tai paprasčiausias diplomatinis žaidimas, siekiant nuolaidų kitose srityse. Gana juokingai atrodo, kad dolerio dominavimą kvestionuoja valstybės, kurios pačios nesiekia jo pakeisti - Rusijos ekonomika pagal dydį ir struktūrą artimiausia Nigerijai, o Kinija, kaip ir prieš 2 tūkst. metų, laikosi iš vergų darbo. Šios valstybės bando iš rikiuotės į priekį išstumti euro zoną, bet ši nenoriai muistosi, nes ponas Gerhardas Schroederis jau „Gazprom ir Ko“ garbės pensininkas, o daugiau pretendentų į 30 Judo sidabrinių, matyt, neatsiranda.

O jei kur nors pasaulyje bus rimtai pažiūrėta į šią įkyriai platinamą informaciją „iš patikimų šaltinių“ ir prasidės masinis dolerių keitimas į rublius ir juanius, teliks su palengvėjimu atsidusti, kad kvailių yra ne tik Lietuvoje.



P.S.
[ Publikuota: 2009-03-31 ] • [ Peržiūrėta: 7993 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/nepatenkintj_maitas_prie_doler ]

Kai perskaičiau delfi.lt antraštę "Suomis rankos pirštą pakeitė USB atmintuku", nejučia krūptelėjau... Prieš akis kosminiu greičiu pradjo plaukti visi fantastinių filmų keisti scenarijai, kai žmonės po tragiško avarijos prikeliami pusiau robotais ar pan... Po to mintys peršoko prie maniakų... Bet galiausiai paaiškėjo, kad tai tik truputį maniakas kompiuteristas, piršto netekęs per motociklo avariją ir į protezą nusprendęs integruoti USB atmintinę... Gal ir variantas... Spręskit patys Nors man asmeniškai tokios kiber- idėjos nėra priimtinos.

Video reportažą žiūrėkite čia.

P.S.
[ Publikuota: 2009-03-29 ] • [ Peržiūrėta: 7628 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/technologijos_integruotos_mogaus_kne ]

Nesu breakdance gerbėja, bet vertinu žmonių atsidavimą pomėgiui ir padarymą to... geriausiai! Šitam vaikinukui derėtų žemai nusilenkti ir pasakyti - "Wow !"



P.S.
[ Publikuota: 2009-03-28 ] • [ Peržiūrėta: 6376 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/spdingai ]

Sunkmečiu darbdaviai ir jų pavaldiniai vis dažniau mojuoja karo kirviais. Vieno Kauno restorano administratorė tikina, kad direktorė ne tik nesumokėjo algos, bet ir trenkė jai per galvą, tąsė už plaukų, pargriovė ant grindų.

„Išdrįsau priminti apie savo teises ir gavau per sprandą“, – tyliai ištarė sužalojimo byloje nukentėjusiąja pripažinta 26 metų kaunietė, restorano „Bravaria“ administratorė Ramunė Laurinaitytė.

Lrytas.lt videonaujienų rubrikoje reportažas: Smurtaujančiai darbdavei - buvusių darbuotojų atkirtis

Dalį pinigų mergina atgavo pirmadienį – po to, kai įteikė pareiškimus Darbo inspekcijai ir policijai.

Teko kviesti policiją

Kovo 17-osios vakarą į Kauno prekybos centrą „Akropolis“, kuriame kilo kivirčas tarp „Bravaria“ direktorės Rimos Petruitienės ir R.Laurinaitytės, atvažiavo policija.

Pareigūnus pavaldinė iškvietė iškart po apsilankymo vadovės kabinete.

Čia R.Petruitienė administratorei liepė pasirašyti, kad gavo sausio atlyginimą – 660 litų į rankas.

„Pasirašiusi apstulbau – direktorė ištraukė banknotus man iš rankų ir liepė eiti savais keliais. Dar pareiškė, kad mane „išdūrė“.

Kai nesutikau atiduoti lapo su parašu, ji pradėjo mane tąsyti už plaukų, trenkė kelis kartus per pakaušį, pečius, pargriovė.

Pakilusi išbėgau į koridorių. Tačiau ten vadovė, kuriai padėjo kita darbuotoja, atėmė iš manęs lapą su parašu“, – grumtynes prisiminė R.Laurinaitytė.

Medikai uždraudė dirbti

„Raudonojo kryžiaus“ ligoninės medikas Valdemaras Loiba tą patį vakarą konstatavo merginai smegenų sukrėtimą ir pareiškė, kad dirbti dėl sumušimų ji negalinti.

Šeimos gydytoja Nijolė Gintautienė kovo 18 dieną nustatė nukentėjusiajai ir krūtinės traumą. R.Laurinaitytė kreipėsi ir į teismo medicinos ekspertus, kurie taip pat užfiksavo sužalojimų.

Peržiūrės vaizdo juostą

Skausmą ir galvos svaigulį iki šiol jaučianti R.Laurinaitytė sieks, kad direktorė būtų nubausta už rankų nevaldymą.

Sulaukę ekspertizės išvadų policijos pareigūnai spręs, ar pareikšti įtarimus „Bravaria“ vadovei.

Jeigu medikai nustatys nežymų sveikatos sutrikdymą, byla bus nutraukta, o mergina galės kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Restorano koridoriuje įrengtos vaizdo kameros, bet „Bravaria“ valdančios bendrovės „Ultrapramogos“ veiklos vadovas Mindaugas Einoris nežinojo, ar filmuota medžiaga išlikusi.

Direktorei – bauda

R.Laurinaitytė į Darbo inspekciją kreipėsi kovo 5 dieną. Po savaitės inspektoriai apsilankė restorane. R.Petruitienė buvo nubausta 1000 litų bauda ir įpareigota iki kovo pabaigos atsiskaityti su darbuotoja.

Šią savaitę R.Laurinaitytei pavyko gauti vasario algą.

Bet ji nebesitiki sausio atlyginimo – praėjusią savaitę kilusio incidento metu padėtas parašas byloja, kad ji yra jį pasiėmusi.

Atleido prašiusį algos

Administratorė – ne vienintelė šio restorano darbuotoja, išdrįsusi pasiskųsti vadove.

Atlyginimą laiku mokėti primygtinai prašęs 28 metų padavėjas Adas Chasibijavičius buvo apkaltintas pinigų pasisavinimu ir atleistas už darbo drausmės pažeidimą. Kaunietis kaltę kategoriškai neigė, o direktorė į policiją nesikreipė.

Darbuotojams prabilus apie neva išmokamus pinigus vokeliuose, restoranu susidomėjo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Ji šiuo metu atlieka tyrimą.

Kaltinimą vadino absurdišku

„Galėčiau savo vaikais prisiekti – net nepaliečiau šios merginos. Smurtas yra jos fantazija“, – vakar „Lietuvos rytui“ tvirtino „Bravaria“ direktorė R.Petruitienė.

Esą atlyginimą jau gavusi mergina išdrįso vėl ateiti ir pareikalauti antros algos.

Vadovei nesutikus, pavaldinė ėmė skleisti išgalvotas istorijas.

Tuo tarpu A.Chasibijavičių direktorė buvusi priversta atleisti, nes padedamas administratorės jis naudodavosi klientų kortelėmis ir savindavosi jiems skirtas nuolaidas: „Per dieną pavogdavo maždaug 100 litų“.

R.Petruitienė sakė, kad artimiausiu metu darbo restorane neteks ir R.Laurinaitytė.


P.S.
[ Publikuota: 2009-03-26 ] • [ Peržiūrėta: 8173 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/bravaria_pasiymjo_iniasklaidoje ]

Rytinę kavutę gardindama naujienomis, atsiverčiau ir straipsnį Alfa.lt tinklapyje pavadinimu „Swedbank“ pataria: „juodai dienai“ ruoškitės iš anksto". Valgiau akimis teksto eilutes, užkandžiavau žodžiais ir mąsčiau apie savo taupymo įgūdžius, vartojimo įpročius. Ir sumaniau pasidalinti įžvalgomis

"Sparčiai augant nedarbui asmeninių finansų valdymo specialistai perspėja, kad finansinį saugumą šiandien gali užtikrinti tik racionalus išlaidų bei pajamų derinimas ir pataria žmonėms, jei įmanoma, atsidėti didesnę sumą pinigų." - skanduoja pirmoji straipsnio pastraipa. Kas tiesa, tas ne melas Jei turėsi santaupų, pragyvensi. Bet vėlgi kyla baisiai kankinantis klausimas, KIEK tų santaupų reikia turėti ir... iš kur jų gauti, jei buvo įprasta gyventi nuo algos iki algos?! Galėčiau pulto pamokslauti ir sakyti, kad nederėjo gyventi išleidžiant viską iki paskutinio cento, bet tokie pamokslai dar niekam neapdėjo ir niekam, tikiu, nepadės, nes pirštu grūmoti už tas praeities klaidas, kurias pats asmuo puikiai jaučia yra daugiau nei kvaila.
Užmečiau akį į savo banko sąskaitos išklotine. Žemai lenkiu galvą savo tėvams, kurie sugebėjo įskiepyti taupymo įgūdžius ir neskatino besaikio vartojimo - lengviau atsidūsėjau, nes sąskaitoje nežioji barankos skylė... Bet žvelgdama į tuos skaičiukus susimąsčiau, kiek ilgam jų galėtų užtekti, jei, tarkim, staiga nutrūktų bet kokios įplaukos į mano kišenę? Nes, kaip žinia, pinigai turi savybę tirpti Skaičiuoju - mokestis už komunalines paslaugas (truputį apsidžiaugiu, kad gimiau nei per anksti, nei per vėlai ir dar nesu apsikrovusi paskolos našta...), kas savaitinė injekcija automobiliuko kuro bakui, maistas, na, žinoma, suretėsiantys, bet juk negalintys pradingti visiškai laisvalaikis, pramogos su draugais, derėtų įskaičiuoti ir nenumatytas išlaidas to pačio automobiliuko taisymui ar sveikatos streikų pašalinimui ir pan. Suma sumarum, tarkim 3 mėnesius išgyvenčiau? O, visai optimistiškai skamba! Bet analizuojam toliau - kainos bene visko kyla ir panašu, kad kaip tas akmenukas, paleistas nuokalnėn, nė neketina sustoti, o tik dar labiau įsibėgėti... Na, tada būkime realistais ir pragyvenimo terminą be įplaukų sutrumpinkime iki 2 mėnesių. Na, ir tai dar visai neblogai, manyčiau Žinoma, pamiršk, panele rože, nardymus, baseiniukus ir sporto klubiukus, bet juk kažkada gyvenai be to, tai kas sako, kad neišgyvensi ir dabar?

„Nemažai asmeninių finansų valdymo problemų prasideda dar iki darbo netekimo, nes daugelis dirbančiųjų negali pasakyti, kur tiksliai išleidžiami visi jų uždirbti pinigai. Jei žmonės dar gali įvardinti, kiek jie moka už būsto paskolą, komunalines paslaugas ir panašiai, tai dauguma susiduria su sunkumais, bandydami tiksliai nurodyti išlaidas maistui, rūbams, pramogoms. Būtent šiose „smulkmenų“ paliktose skylutėse ir dingsta nemaža dalis pinigų. Naudojant pajamas racionaliai daug žmonių galėtų atidėti didesnes lėšas ateičiai, o tai palengvintų situaciją netekus darbo“, – straipsnyje sako O. Čičkauskaitė.
Juk iš tiesų, pamėginus paanalizuoti daugelio šeimų/porų biudžetą, pasijunti tarsi patekęs į finansinius Bermudo trikampius, kuriuose ne laivai, o pinigai kažkur tarsi mistiškai ištirpsta. Žinoma, kita vertus, kai praveri tokios poros, pavyzdžiui, drabužių spintą ar kyšteli nosį į batų lentynas, o gal nužvelgi sandėliuke suverstą gerą, bet, anot jų, jau pasenusią techniką, suvoki, kad mistika nėra jau tokia mistiška Pasikartosiu, ką jau esu sakiusi ne vieną kartą - nesuvokiu vartojimo vien dėl vartojimo! Bet čia mano asmeninis požiūris, kurio niekam neperšu, o tik dalinuosi - kam patinka, priimkit, nepatinka - neskaitykit Nes dar labiau nei kvailo vartojimo, nesuvokiu buko tulžies liejimo, delfi tipo komentarų, kuriuose realiai nepasakoma nieko, o tik išliejamas pyktis... dėl akivaizdžiai badančių akis savų klaidų aspektų Tolerancijos daugiau, mielieji, ir pamąstymo prieš sakant

Bet aš jau čia nukrypau nuo pradinės temos

Stebiu savo draugų, artimųjų ratą ir matau, kad sunkiausia tiems, kurie buvo staiga "pakilę" gero gyvenimo pakopomis. Čia "dažna klaida yra tai, kad netekę darbo žmonės bando išlaikyti buvusią gyvenimo kokybę ir lygį." Prasideda panika dėl dalykų, kurie, mano asmeniniu požiūriu, yra tokie naivūs ir tušti - o aš dabar, mat, negalėsiu pirkti naujausių drabužių, teks atsisakyti slidinėjimo arba mano automobilis man tampa našta, bet aš jo jokiais būdais nekeisiu, nes jis atspindi mano "lygį"... Pfff, na, argi tu suprastėsi važinėdamas kitu automobiliu? Artimas žmogus, susidūręs su gresiančiu darbo praradimu, pasiskaičiavo, kad verta parduoti naujutėlaitį automobilį ir nusipirkti 6 000 Lt pigesnį, o sutaupytus pinigus panaudoti paskolos už būstą įmokoms. Be to, perkant kitą automobilį, atsižvelgti į ateities išlaidas kurui ir įsigyti, tarkim, benzinas/dujos variantą. Pravėrę sandėliuko duris, šeimyna pamatė, kad yra daiktų, be kurių gali išgyventi, ir sugebėjo greitai realizuoti kai ką už visai neblogas sumas, o pinigus ne iššvaistyti, o vėlgi susikoncentravus ties paskola, sėkmingai ją toliau mokėti. Žinoma, tai tik vienas iš pavyzdžių, bet, mano požiūriu, sėkmingas, nes šeima suvokė, kad būstas ir jam įsigyti paimta paskola dabar yra prioritetas, o visa kita - palauks. Protingai gyvenant, sugrįžti į turėtą "aukštą lygį" visada suspėsi

Žinoma, čia gal lengviau tiems, kurie praeityje gyveno vidutiniškai arba netgi prastai. Ir ne tik gyveno, bet ir nesureikšmino to, nes tuomet susiveržti tą plačiai atpalaiduotą malonumų diržą nėra jau taip tragiška ir viskas išgyvenama. Tik šiek tiek daugiau optimizmo ir racionalaus mąstymo Juk gaminti vakarienes namuose su savo artimaisiais ir mylimais žmonėmis yra tikrai smagu. Ateina pavasaris, kuomet laisvalaikis gryname ore gali tapti nuoširdžia pramoga. Jei jau taip klampina į depresija tokie mąstymai, prisiminkite ne tokius jau ir tolimus laikus, kuomet tiesiog nebuvo galimybės daug turėti ir suvokite, kad tai praėjo, nes ekonomika yra linkusi į ciklus - kyla, krenta ir vėl kyla! Todėl ir šis etapas praeis! Tik nereikia perdėm sureikšminti arba pulti stačia galva į nepamatuotų sprendimų liūną!


P.S.
[ Publikuota: 2009-03-24 ] • [ Peržiūrėta: 7800 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/apie_taupym ]

Ne, manęs ateiviai nebuvo pagrobę Bet pradingusi veik savaitėlę akivaizdžiai buvau. Atsiprašau už tai, bet nieko negaliu padaryti, jei jau pagauna įkvėpimas, jei jau neriu stačia galva į kokios nors temos analizę, tai niekas manęs iš ten plėšte neišplėš

Mane jau seniai domino teisė. Mėgdavau panarstyti įstatymus, manau, jog kiekvienas iš mūsų privalome žinoti savo teises, savo veikos sferos galimybes, ribas ir tuomet ne piktintis, o veiksmingai funkcionuoti Šįkart pasinėriau į žinisklaidos teisę, su žodžio laisve susijusių Europos Žmogaus teisių teismo bylų analizę, lietuviškų mėginimų apginti savo garbę ir orumą ar teisę į privatų gyvenimą apraiškas. Begalo įdomu

Pamėginsiu pasidalinti lašeliu tuo, ką sužinojau su jumis.

Žiniasklaidos tikslas - informuoti visuomenę (nekalbu apie konkretesnį visuomenės informavimo priemonių siekį - pelną ). Tačiau, tai ypač akivaizdu lietuviškoje žiniasklaidoje, informavimas ir visuomenės siekis žinoti itin dažnai supainiojami su paprastų paprasčiausiu sensacijų gaminimu bei į pirmąją vietą iškeliamas tiesioginis tikslas - pelnas, vedamas smalsumo patenkinimo. O čia ir gimsta kitų asmenų teisių bei laisvių dažniausi pažeidimai!

Senajame Visuomenės informavimo įstatyme viešasis asmuo buvo apibrėžtas kur kas plačiau, įtraukiant ir visuomenėje žinomus veikėjus, visas "žvaigždes" ir "žvaigždutes". Naujasis, 2004 m. priimtas, įstatymas viešiesiems asmenims priskiria tik tuos individus, kurie daro tiesioginę įtaką visuomenės ar politiniam šalies gyvenimui - tai teisėjai, politikai, valstybės ar savivaldybės pareigūnai, asmenys, kurių nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.

Kodėl kalbu apie viešuosius asmenis? Todėl, kad jų kritikos tolerancijos ribos yra kur kas platesnės nei paprasto piliečio, eilinio šalies gyventojo. Todėl, jei įrodoma, jog yra visuomenės interesas žinoti apie tai, kad X politikas yra neištikimas savo šeimai, o tokiu atveju interesas tikrai yra, nes visuomenė turi žinoti, kokį asmenį renka valdyti valstybę ir priiminėti šalies politikos lygmens sprendimus, žiniasklaida turi teisę apie tai rašyti. Tuo tarpu eilinio piliečio privatus gyvenimas yra ginamas įstatymų (LR Konstitucijos 22 str., Visuomenės informavimo įstatymo 14 str., LR Civilinio kodekso 2.23 str., Europos Žmogaus teisių konvencijos 8 str.) ir siekiant atskleisti jo detales, žurnalistas privalėtų įrodyti, jog informacija turėjo įtakos siekiant apsaugoti valstybės saugumą, užkirsti kelią nusikalstamumui, teisės aktų pažeidimui, žmogaus sveikatai, moralei ir gerovei ar siekiant apsaugoti kito žmogaus teises.

Taigi formuojant piramidę asmenų, kurie yra kur kas labiau atviri kritikai, apatiniajame, pamatiniame ir plačiausiame kritikai jos sluoksnyje atsidurtų Vyriausybė (kaip vienetas, o ne atskiri ministrai!), sekančioji pakopa - politikai, trečiajame - valstybės tarnautojai, kurių pareigų atlikimui reikalingas piliečių pasitikėjimas, todėl apsauga nuo įžeidimų ir visiškos informacijos laisvės sklaidos reikalinga, ir pačiame viršutiniame - teisėjai, kur būtina užtikrinti teisminės valdžios nepriklausomybę ir autoritetą (EŽTT nagrinėta Prager & Oberschlick v. Austria byla yra akivaizdus pavyzdys to, kaip ginamas teisminės valdžios autoritetas).

Pateikiant informaciją yra itin svarbu, kaip suformuosi sakinius, pateiksi duomenis kaip faktus/žinias ar kaip nuomones. Nuomonei (požiūriui, nuovokai, supratimui, interpretacijai, vertinimui, pastaboms, t.y. tam, kas yra subjektyvu) nėra taikomi tiesios ir tikslumo kriterijai, bet svarbu tai, kad ji būtų pateikiama sąžiningai (sąmoningai neslepiami, nekraipomi faktai) ir etiškai. Nuomonė nėra teisiškai įrodinėjama. Tačiau jei duomenis pateiksi kaip faktą, tuomet privalai turėti įrodymų, pagrindžiančių kiekvieną teiginį, nes asmeniui padavus tave į teismą dėl asmens garbės ir orumo pažeidimo būtent tu, būdamas atsakovu, privalėsi įrodyti, jog patiektoji informacija yra tikrai teisinga. Iki įrodymo ji laikoma klaidinga ir nepagrįstai įžeidžianti.

Kalbant apie bylas, tiriančias asmens garbės ir orumo pažeidimus, svarbu atkreipti dėmesį į bylos procedūrą, nes tai gali būti kabliukas laimėjimui arba kliauzė pralaimėjimui
1. egzistuojantis įžeidimo faktas;
2. asmuo, kurio garbė ir orumas buvo įžeisti, turi raštiškai kreiptis į informavimo priemonė, prašant paneigti faktus (nurodant, kokia konkrečiai informacija pažeidžia garbę ir orumą, kada ir kur tiksliai ji buvo paskelbta. Visuomenės informavimo priemonė privalo fakto paneigimą paskelbti toje pačioje vietoje, skiriant tiek pat vietos, nekomentuojant);
3. jei per dvi savaites nuo kreipimosi nebuvo sureaguota, nebuvo paskelbtas paneigimas,
4. kreipiamasi į teismą;
5. kaip jau minėjau, byloje faktų teisingumą įrodinėja atsakovas!

Ieškovo pusėje teisingumas bus, jei bus akivaizdūs pastarieji aspektai:
1) duomenų paskleidimo faktas;
2) įrodoma, jog duomenys yra apie ieškovą;
3) duomenys tikrai žemina garbę ir orumą;
4) duomenys neatitinka tikrovės.

Jeigu vietinių teismų sprendimai jūsų netenkina, turite galimybę kreiptis į Europos Žmogaus teisių teismą. Tačiau privalu įgyvendinti tam tikrą kreipimosi procedūrą nuosekliai, antraip jūsų kreipimąsis bus atmestas, nesvarstomas:
a) būtinas pretekstas - EŽT Konvencijos pažeidimas;
b) skundą paduoda tik pats ieškovas;
c) turi praeiti ne daugiau nei 6 mėnesiai po vidinių teismų sistemos sprendimų priėmimo (paskutinės Apeliacinio teismo bylos);
d) būtinai turi būti išnaudotos visos savo šalies gynybos priemonės (praeita trijų pakopų teismų sistema);
e) skundai prieš privatų asmenį nenagrinėjami, EŽT Teismas nagrinėja tik skundus, susijusius su viešosios valdžios piktnaudžiavimu;
f) nagrinėjami tik skundai dėl pažeidimų, įvykusių po 1953 m., kuomet įsigaliojo EŽT Konvencija.

Na, kol kas tiek Jei kyla klausimų, galite kreiptis Aš dabar ant analizių bangos, tai pačiai bus įdomu panagrinėti, paanalizuoti ir padiskutuoti

P.S.
[ Publikuota: 2009-03-22 ] • [ Peržiūrėta: 6646 ] • [ Komentuota: 2 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/iniasklaidos_teis ]

Lygiai prieš 20 metų, 1989-ųjų kovo mėnesį, britų kompiuterių mokslininkas Tim Berners-Lee, Ženevoje „išrado” internetą.

Iš pradžių šis projektas buvo vadintas „žaidimų projektu” (angl. play project), o jo tikslas buvo paprastas – sukurti terpę mokslininkams, kuria jie galėtų naudotis keičiantis dokumentais.


Tiesa, dauguma interneto atsiradimą laiko 1993-iais metais, kai sukurta pirmoji internetinė naršyklė pasaulyje „Mosaic” (dabar jai yra pastatytas kapas).


Naršyklė „sugebėjo” rodyti tekstą ir net nuotraukas. Tačiau pirmosios užuomazgos, protokolai bei minėta terpė Timo buvo paruoštos 1989-iais.

P.S.
[ Publikuota: 2009-03-17 ] • [ Peržiūrėta: 6525 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/su_gimimo_diena ]

Galite sakyti, kad suvaikėjau arba kad šiaip stogą nurovė, bet žiemai besispardant, o pavasariui nenuilstamai kovojant dėl vietos po saule ir galiausiai laimėjus, pradėjau žvelgti į tas didžiules balas su pavydu ir... ilgesiu Taip, ilgesiu Nes kasdien kur nors eidama ir nenuilstamai stengdamasi išvengti tų vandens telkinukų, saugodama savo gražiuosius batelius, tenorėjau įbristi į patį patį balos vidury ir tiesiog... pastovėti, paplekšėti pėdutėmis Pamenate, kaip smagu vaikystėje buvo tai daryti? Man patikdavo Patikdavo, nes tai, kas, anot mamos, buvo negalima, nes sušlapsi kojas, dėka guminių batų tapdavo galima

O šiemet žemai lenkiuosi batų imperijos kūrėjams, sumaniusiems, kad ir suaugusieji turi turėti galimybę ramiai sau plekšėti per balas ir atvedusiems į rinką margaspalvius, pačius įdomiausius ir smagiausiu botikus!!!

Dėka šitų gražuoliukų vakar laksčiau po didžiausia pliurzyne pavirtusį kiemą su šunimis ir leidau sau būti linksmai, smagiai leisti laiką be menkiausio širdagraužio, kad sudirbsiu batus, ir be jokių nemalonių pojūčių šlampant kojoms


Na, argi jie nežavingi?



P.S.
[ Publikuota: 2009-03-16 ] • [ Peržiūrėta: 6133 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/sugrusios_vaikysts_diaugsmai ]

Psichologai meilėje atranda labai daug dėsningumų, pasikartojimų. Visos poros pereina tuos pačius etapus, nė viena neišvengia krizių. Visi panašiai klystame ir kenčiame dėl panašių dalykų net nežinodami, kad patys meilę ir žudome. O paskui šaukiame, kad nėra meilės. Tačiau psichologė-psichoterapeutė Rūta Bačiulytė Alfa.lt sako, kad meilė gali tęstis ir visą gyvenimą.

Viskas priklauso nuo mūsų pačių

„Meilė tikrai gali tęstis visą gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad visą gyvenimą ji liepsnos ta pačia ugnimi ir išliks tokia, kokia buvo dviejų žmonių santykių pradžioje.

Meilė – gyvas, nuolat kintantis procesas, pereinantis ne vieną etapą. Tik nuo dviejų žmonių noro ir pastangų priklauso, kiek ji tęsis. Meilė gali tęsti iki gyvenimo pabaigos arba iki pirmos krizės, nesėkmės ar išbandymo.“

Pirmoji meilės krizė neišvengiama

„Meilė prasideda nuo susižavėjimo, o paskui – skraidymas ant sparnų, rožinės svajos. Tai pradinė meilės stadija, kurioje vienas kitą idealizuojame, matome tai, ką norime matyti. Tačiau tokia būsena negali tęstis visą gyvenimą. Ji ir nesitęsia.

Jeigu šitame etape pora susituokia, greitai į tarpusavio santykius įsimaišo buitis: rožiniai akiniai nukrinta, o tada aplanko nusivylimas – pirmoji krizė.

Pirmąją krizę neišvengiamai išgyvena ir nesusituokusios poros. Šitoje stadijoje poros dažnokai išsiskiria arba jų santykiai visiškai atšąla. Jeigu ir gyvena toliau kartu, tai gyvena jau tik iš įpročio, dažnai netgi kentėdamos.

Yra manančių, kad susižavėjimas, įsimylėjimas trunka maždaug trejus metus, tačiau dažnai tai baigiasi jau po metų, kartais ir dar greičiau. Dar kitiems atrodo, kad pasibaigė susižavėjimas, vadinasi, baigėsi ir meilė. Taigi nebėra ką toliau veikti: santykiai nutraukiami, ieškoma kito partnerio. Tačiau viskas kartojasi panašiai. Taigi telieka plasnoti toliau.“

Vidurio amžiaus krizė – rutinos vaisius

„Jeigu nukritus rožiniams akiniams žmonės vis dar nori būti kartu, jie išgyvena kitą – pažinimo, atradimo stadiją, kai partneris pamatomas „visoks“... Ir jeigu tuo metu nusprendžiama: „mes tinkame vienas kitam“, „mes gerai jaučiamės“, seka prisitaikymo etapas. Štai tada jau galima kalbėti ir apie tikrąją meilę, kai „man kitas žmogus yra brangus“, kai „aš noriu juo rūpintis“, kai „man gera būti su juo“, kai „aš grožiuosi jo raida“.

Tačiau būtent čia ir atsiranda dar vienas pavojus – pavojus „užstrigti“. Sutuoktiniams prisitaikius vienas prie kito atsiranda tam tikra rutina ir jeigu abu nebesistengia tobulinti savo asmenybės ir toliau pažinti vienas kito, (o žmogaus pažinimas yra beribis), po kažkurio laiko porą ištinka dar viena krizė. Ištikus antrajai krizei vienas iš partnerių paprastai ima dairytis į kitus ieškodamas įvairovės...

Ši krizė reiškia, kad abu žmonės nustojo „augti“ arba „auga“ tik vienas. Tas vienas rūpinasi savišvieta, saviugda, savo kūnu, savo sveikata, o kitam viskas gerai – dirba tą patį darbą, nesiekia jokios karjeros, po darbo nueina su draugais išgerti alaus ir taip diena iš dienos... Esant tokioms aplinkybėms, tam, kuris yra pasiekęs kitokį lygmenį, pasidaro gana sunku. Ir tada jis arba dairosi kito partnerio, arba ieško dar kitos išeities – bando savo partnerį „patempti už ausų“. Ir vis dėlto, jeigu yra abipusis noras, įveikiama ir šita krizė.“

Brandi meilė – brandžiame amžiuje

„Tik perėjus visus šiuos etapus pasiekiama brandi meilė. O tai reiškia, kad du žmonės supranta: „aš esu aš, o tu esi tu, bet tu man rūpi, tu man esi svarbus, tu vienintelis ir tu unikalus ir niekas kitas negali tavęs pakeisti.“

Tačiau vertinimai suprantami ir pajuntami sulaukus brandaus amžiaus. Kai matome senyvus žmones, kurie eina susikibę už rankučių ir jų veidai švyti, tai ir yra ne kas kita, o brandi meilė. Vyras rūpinasi jau ne jauna žmona, žmona – jau senyvu vyru, galbūt net ir nebepajėgiu. Jie brangina vienas kitą ir tai yra dviejų žmonių viso gyvenimo pastangų vaisius.“

P.S.
[ Publikuota: 2009-03-15 ] • [ Peržiūrėta: 6430 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/realizmo_doz_kalbant_apie_meil ]

Antra para negaliu atsiklausyti



P.S.
[ Publikuota: 2009-03-13 ] • [ Peržiūrėta: 5899 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/alina_orlova_lijo ]

Nepakenčiu siaubo filmų! Iki kaulų smegenų! Tiesiog nepernešu tų ekrane atvirai demonstruojamų šlykščių, pasibjaurėtinų scenų (būtent dėl šio faktoriaus daugelį siaubo filmų greičiau vadinčiau šlykštybių filmais...). Negaliu tokių filmų žiūrėti tikriausiai dėl to, kad perdėm įsijaučiu į bet kokio filmo siužetą, bene įsikūniju į filmo veikėjus. Todėl negaliu nekrūpčioti, nešokinėti ir nesidengti akių tada, kai būna baisu Nors suprantu, kad tai tėra tik filmas, o dažniausiai muzikos pasufleruojamas įtampos augimas akivaizdžiai praneša, kad tuoj kažkas nutiks (tai tarsi ženklas tokiems žmonėms, kaip aš, kad jau laikas dengtis akis ), bet vis tiek visada nusigąstu. Dažnai neįtikėtinai jautriai ir aplinkiniams nesuvokiamai sureaguoju į siaubo filmo kraupias scenas...

Bet visgi maždaug kartą metuose pribręstu išbandyti save - o gal jau išaugau iš bailiukės amžiaus ir jau galiu ramiai/sąlyginai ramiai žiūrėti tokio žanro filmus? Vakar buvo kaip tik tokios patikros diena. Tiksliau, vakaras (ir kodėl siaubo filmų siužetas negali vykti gražią saulėtą dieną? ), praleistas kartu su... "Veidrodžiais"...



Praėjus vos pusvalandžiui filmo, jau labai rimtai klausiau, ar gali sustoti širdis žiūrint tokį filmą?! Aš rimtai! Tai yra žiauru! Pasijutau kaip kokia sado-mazochistė - bijanti, kenčianti, bet... smalsumo genama vis tiek žiūrinti

Na, žodžiu, gera žinia - išgyvenau Ir per pastarąjį pusdienį joks veidrodis manęs nenužudė Bet, norėdama praeiti tamsiu koridoriumi, visgi turėjau sau pakartoti, jog tai tėra žmonių fantazija, tokių mistinių būtybių egzistavimas prieštarauja visiems logiškiems mokslo dėsniams ir baimintis tikrai nėra ko, nes šią baimę pagimdome patys pakurstydami savo fantaziją...

Tiesa, grįžtant prie filmo. Man pradeda nuoširdžiai nebepatikti tai, kad filmai statomi paliekant galimybę antrajai daliai, tęsiniui. Tokiu būdu bet koks filmas, jei tik turi bent pusėtinai neblogą pasisekimą žiūrovų rate, netrukus tampa bene serialu! Na, kaip pavyzdį paimkime visus "Pjūklus" ar, tarkim, "Greiti ir įsiutę" viena po kitos kepamas dalis. Taip netrukus gali gimti nauja santų barabrų filmų karta

O filmo įvertinimas... jei norite pakrūpčioti, pasižiūrėkite. Net jei esate ir labai ramus bei bebaimis žmogus, šiurpuliukus kai kurios scenos visgi turėtų sukelti, mano bailiukės manymu


P.S.
[ Publikuota: 2009-03-12 ] • [ Peržiūrėta: 5953 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/veidrodiai__mirrors ]

Pagaunu save paniškai bijant neveiksnumo akimirkų. Negaliu nieko neveikti... Tarsi prisuktas laikrodukas stengiuosi vis bėgti bėgti bėgti, kad tik nesustočiau... Kaip seniai nebesėdėjau ant palangės tiesiog žiūrėdama į tolį... Kaip seniai negulėjau ant grindų besiklausydama muzikos... Man atrodo, kad aš bijau... bijau sustoti... ir būti kritikuojama dėl to... nes nuo mažens man buvo sakyta, kad manimi džiaugiamasi dėl to, kad aš tokia veikli. Negi tik dėl to? Negi aš esu tik mano veiklumas?.. O jei aš paprasčiausiai pavargstu, kas tada? Ar man galima pailsėti?..

---------------------
Duok dieve, klystu, bet pastaruoju metu vis daugėja „fasadiškų“ žmonių, kurie išgyvena, kad nesukūrė reikiamo įspūdžio, nepasirodė svarbūs, bet nesisieloja, kad išdavė savo principus. Kita vertus, kiekvienam svarbu jausti savo vertę, o nevykėliškumas slegiantis ir gėdingas – sunku pasakyti, kada vertės siekimas tampa liguistas.

Fasadiški pirmūnai pasirodo daugeliu veidų: verslininkai, kuriems labai sekasi; manekeniškos gražuolės; tobulos mamos; žmonės, perkantys tik ypač gerus ir brangius daiktus; susireikšminę mokslo ir meno atstovai; dvasiniai teisuoliai ir t. t., (aišku, ne visi žmonės, kuriems sekasi yra tokie). Susidūrę su problema, jie svarsto: „Kuris gydytojas geriausias?“ „Kokia mokykla geriausia?“. Bet jei žmogus labai stengiasi atrodyti solidus, šaunus, tai yra aiškus ženklas, kad jis taip nesijaučia.

Jei pasiekimai tokie svarbūs, kritika tampa baisi. Prašyti darosi žema, kažko stigti – gėda. Neatsargus žodis gali bemat įžeisti:

– Šiandien vėl įstrigau dėl sudėtingos techninės užduoties. Nusprendžiau dirbti vakarais.

– Geriau dirbsi, kol vėl susirgsi, kad tik pasirodytum? Bijai pasakyti, kad vėluosi? Juk tu net nepabandei patikrinti, ar kas pyktų, jei užtruktum.

- Tai reikštų, kad man tas darbas netinka. Taip pašnekėjot, kad norisi vėl nusižudyti (verkia). Su tokiu entuziazmu pas jus ėjau...

Įtampą tarp gražaus fasado ir negerų dalykų vidujai gali įgauti monstrišką mastą. Savo vertę imama kelti giriantis ir kritikuojant kitus, o jei susergama psichoze, žmogus tiesiog pareiškia esąs dievas. Kita vertus, patyrus pralaimėjimą, ir taip netvirta savigarba sugriūna, žmogus ima savęs taip nekęsti, kad net nori nusižudyti. Dažnai „išgelbsti“ fizinė liga – ji leidžia atsipūsti ir teisėtai gauti užuojautos. Taigi, savigarbos trūkumas – ne šiaip kompleksas, o pavojingas užtaisas, nuo kurio galima ir nusibaigti.

Bėdos dėl savęs vertinimo keistai iškreipia santykius: kitu žmogumi nesidomima, bet jis nuvertinamas arba idealizuojamas. Idealizuojant tarsi susijungiama su jo gerosiomis savybėmis, bet neamžinai – ateityje jis bus nuverstas nuo sosto, kaip kai kurie pirmūnai nebesisveikina su buvusiais mokytojais. O jėgos kritikuoti kitus neišsisemiamos (ar ne tokie yra kai kurie interneto komentatoriai?), nes kritikuodamas toks žmogus laikinai pakelia savo paties vertę.

„Garsi atlikėja į konsultaciją „pataisymui“ atvedė vyrą – mažą, susitraukusį, jau pražilusį. Jis net apsiverkė: man šeima – viskas, o ji mane tik kritikuoja, visada pikta, ji – kaip Hitleris. O ji tikrai kaip Hitleris. Atitraukia kėdę per pusę kabineto, laikysena išdidžiai rūsti, vyrui turi daug priekaištų: neintelektualus, neįdomus, negražus, nori intymumo.“

Tuo tarpu iš kito žmogaus tikimasi, kad jis atspės norus, pasirūpins, vertins ir girs, bet to neprašoma – kitas žmogus turi susiprasti pats. Nenuostabu, kad artimas žmogus jaučiasi tik aptarnaujančiu palydovu, o ne gyva būtybe:

„Ir būdama su mylimuoju nuo ryto iki vakaro aš vis aiškiau suvokiu, kad jam neegzistuoju. Jis turi daug minčių, dėsto jas man kaip besižavinčiai auditorijai, jis jaučiasi dalyvaująs pasaulio kultūroje, ne kitaip. Bet per tas dešimt dienų kelionės jis manęs taip nė karto neapkabino. Jei aš nepasakyčiau savo norų, jis apie tai niekada ir nepaklaustų, o kai aš imu kalbėti, jis užsisvajojęs klauso, bet nieko negirdi. Kas gali geriau atskleisti ir išpuoselėti „aš“ jeigu ne menininkai? Ir šalia ko kito žmogaus „aš“ labiau ignoruojamas ar net sutrinamas, jei ne šalia menininko? Jis žingsniuoja šaligatviu ir vertina: tas gerai, o tas blogai. Yra toks šokis „pasididžiavimas“. Tai jau geriau imti jį ir pašokti, užuot nuolat kritikavus kitus, taip aukštinant save. Kyla vis didesnis noras su juo ginčytis, nes tylint stebėti šį spektaklį kankinamai nyku. Jis gali mylėti tik protarpiais, kaip apie maistą atsimenama tik išalkus. Savęs įtvirtinimo badas nenumaldomas jokiais medaliais, o be artumo jis nesunkiai apsipranta.“

Pirmūnas nepastebi, kaip jaučiasi kiti, nes per daug susikaupęs ties pasiekimais. Kitų žmonių poreikiai jį vargina, kadangi jis nepripažįsta ir savo poreikių. Jis nuobodžiauja bendraudamas, mano, kad visi tik prašo dėmesio, ir mes šalia jo jaučiame nuobodulį, tarsi jis ne iš tikro būtų su mumis.

Pirmūnas elgiasi su kitais taip, kaip su juo pačiu buvo elgtasi vaikystėje. Kai kurie tėvai nori pakelti savo pačių vertės jausmą ir myli vaiką tik už pasiekimus: „Mes įstojome“. Vaikas stengiasi, kad tėvai žavėtųsi ir didžiuotųsi. Bet tėvai visiškai nesidomi, koks vaikas yra iš tiesų ir nepriima jo silpnumo. Negaunat meilės, vaiko sugebėjimas mylėti neišsivysto.

Stop! Aš žiūriu į juos iš šono, gal net smerkiu. Dėl jų nejautrumo norisi atkeršyti ir taip pat nejautriai kritikuoti. Ar kiekvienam iš mūsų neišlenda pirmūniškumo daigelis? Štai rašau šį tekstą ir galvoju: kad tik gerai parašyčiau! O kai parašau vieną gerą tekstą, ar neparalyžiuoja mintis, jog ir kitas turi būti toks pat geras? Ar nedrebu, kai kvailai pasirodau? Ar rezultatų tobulinimas nesuryja mano laiko ir neišdžiovina mano jausmų? O pagyrimai ar neteka lyg balzamas į širdį ir neleidžia nors trumpam pasijausti gerai? Ir ar man iš tikro įdomu kieno nors norai?

Pirmūnas nėra blogas savimyla, iš tikrųjų jis visai nemyli savęs, bet dar ir dar kartą beviltiškai bando įtikti tėvui, mamai ar jau pats nebežino kam. Saviapgaulės meistras nė pats nesuvokia savo nelaimingumo masto:

„Disertacijos rašymo laikas – neįtikėtinos kančios laikas. Dabar aš bandau prisiminti tą baimę, kuri mane persekiojo kas dieną. Tas popierių šūsnis, kai aš beviltiškai bandau tyrimo rezultatuose surasti dėsningumų ir matau prieš akis niekinančius komiteto veidus, ant kurių parašyta, kad aš per klaidą patekau į doktorantūrą. Pasinaudojau instituto pinigais ir nieko nepadariau. Baimė mane sukausto, ir aš nebegaliu mąstyti. Vieną dieną mano darbas man atrodydavo genialus, kitą – apgailėtinas. Kaip aš nuoširdžiai studijavau kiekvieną straipsnį! Baimė neapleisdavo manęs šalia žmonių, čiupdavo mane, kai tik nubusdavau, atrodė, kad kiekvienas mano žingsnis turi prasmę tik tiek, kiek jis siejasi su disertacija. Vieną kartą skendau. Pirma mintis buvo:„Gaila, jog nepabaigiau disertacijos.“

Jis turi išmokti jausti, klausytis. Tik nesėkmės gali padėti pirmūnui prisiliesti prie daug žmoniškesnio pasaulio: „Jeigu „aš“ – tai ne mano pasiekimai, tai kas aš tada?“ Žmogui turi skaudėti, kad jis keistųsi. „Jei taip kritikuoji mane, tai ir save kritikuoji? Vaikystėje prisiėmei per daug atsakomybės, bet iš tiesų nesijautei stiprus. Vienintelis būdas buvo apsimesti stipriam, įrodyti kitiems, bet ne sau. Sėkmė dėl įvertinimų- tai antraeilis dalykas, svarbiausia – žmogiški ryšiai.“

„Liga prasidėjo, kai mano vadovai patikėjo man užduotį, kurios aš neįveikiau. Buvo gėda žmonėms į akis pažiūrėti – juk buvau geriausias specialistas. Tiek mokiausi, neturėjau laisvalaikio, neturėjau draugų, o dabar pasirodė, kad tie metai nieko verti! Dabar trokštu būti paprastas žmogus, kuris turi žmoną, vaikų, keletą draugų, automobilį, ir, nebijodamas prarasti darbo, gali ramiai užmigti.“

O pirmūnai ir toliau kaupia pasiekimus bei uoliai saugo pusiau gyvą sielą, kad nesueikvotų jos godžiai alkanam artimajam. Greitai nusivilia santykiais ir jau vėl prie darbų – bent čia galima gauti pagyrimų, kurie yra vienintelė atgaiva. Įgudusiu žingsniu užima pozicijas. Šast – ir jau sėdi soste. Ypatingi žmonės šalia paprastų. Ypatingo jautrumo. Ypatingai susitelkę į tikslą. Jūs taip darėte, mes taip darėme ir darysime. Ir kaip čia išeina, kad nesuvoki, kai taip darai? Kaip liūdna galų gale. Gerai, kad dėl savo liguistumo ne tik iššvaistėme gyvenimo laiką, bet ir padarėme daug gerų darbų – parašėme straipsnių, suremontavome namus, sukūrėme organizacijų, uždirbome pinigų ir gerą vardą. Tik laimės nėra.



P.S.
[ Publikuota: 2009-03-10 ] • [ Peržiūrėta: 5691 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kanios_dl_savigarbos_arba_pirmn_spindesys_ir_skurdas ]

Taigi, kaip ir žadėjau - vakar aplankyto spektaklio "Vilnius - Dakaras" recenzija!

"Pagal Sigito Parulskio pjesę pastatyta komedija „Vilnius - Dakaras“ privers braukti juoko ašarą ne tik moteris, bet ir vyrus. Įsivaizduokite: dykuma, sugedęs lentyninis automobilis, ant automobilio padžiauti išskalbti apatiniai ir du dykumoje pasiklydę ekipažo nariai – vyras ir moteris. O gal tai tik dykumoje mirguliuojantis miražas? Kas ta dykuma, skirianti ir jungianti du žmones? Ar ekipažas - tai tik vienas šalia kito esantys žmonės?

Komedijoje „Vilnius - Dakaras“ Lietuvos žiūrovų pamėgti aktoriai Vytautas Šapranauskas ir Inga Jankauskaitė atskleidžia vyro ir moters charakterių bei santykių subtilumą. Anot režisieriaus Kosto Smorigino: „Komedija prasideda kiekvieną kartą, kai susitinka du žmonės – vyras ir moteris. Ir visai nesvarbu kur jie– dykumoje, miške, ar kosminiame laive. Šis spektaklis – nuoširdus, žavingas ir linksmas, o svarbiausia reikalingas žiūrovui."


Taip spektaklis aprašytas "Domino" teatro svetainėje, o nuo manęs...

Dažną akimirką juokiausi balsu. Nuoširdžiai. Garsiai. Atvirai. Neverkiau iš juoko, bet buvo smagu stebėti pačias, rodos, kurioziškiausias situacijas... Bet... tik rodos... Žinote, tą akimirką, kai aktoriai nutyla, o muzika dar nepradeda skambėti? Na, ta tokia vos akis mirktelėjimu pagaunama akimirka. Tokiomis sekundėmis susimąstydavau - juk visa tai realu! Tai - ne komedija, o gyvenimo realybė. Kartais įkyriai skausminga, o kartais absurdiškai juokinga. Kartais vedanti iš proto ir siutinanti, o kartais tokia beprasmiškai kvaila, kad net nesinori gilintis.

Pamatęs moterį, paskutiniu turėto vandens šlakeliu išsiskalbiančia apatinius, pasakytum "Blondinė!!!" (na, čia taip mandagiausiai, kaip pasakytum ) Bet vyrui, aiškinant begalo svarbią teoriją apie taško poreikį šlapinantis, nieko itin protingo jo adresu taip pat negalėtum pasakyti Iš šalies žvelgiant - du kvaileliai su savais įsitikinimais. Įsikūnijus į jų pasaulėlį, pamatytum, kokie svarbūs jiems tie dalykai yra!

Nereikia visko vertinti tik iš savo bokšto žvelgiant. Drįsiu teigti, jog tiesiog negalima, o ne nereikia! Jei nori kažką smerkti, privalai pirmiau įsigilinti, įsijausti į to žmogaus padėti, suprasti, kodėl jis/ji būtent taip galvoja...

Apie ekipažą. Taip iki kaulų smegenų teisinga frazė - "Ekipažą sudaro DU žmonės..." Ne po vieną individai, o du, kurie tampa vieniu. Kiekviena pora yra ekipažas. Ekipažas gyvenimo Dakaro ralyje. Ir jeigu tos poros ląstelės pradės veikti kiekviena atskirai, tuomet... džipas nukryps nuo kurso ir pasiklys dykumos platybėse.


Pastebėjau tendenciją - naujoji spektaklių banga yra statoma šeimos, santykiu analizės tematika. Veik visi dabar sukuriami spektakliai eina pagal šį kurpalių. Kodėl? Galbūt todėl, kad jau laikas pradėti kalbėti apie šeimą tikrąją to žodžio prasme, apie poras, kurios yra ne sandėrio nariai, dviejų pusių atstovai, o ekipažai, vienis. Galbūt jau laikas atsigręžti į save, į savo gyvenimus, o ne vien aukoti savo laiką pasiliekant darbe viršvalandžius...

Ir dar - jei jau sėdai į džipą nesvarbu ar už vairo, ar į šturmano sėdynę, tai būk mielas, primiršk tą didingąjį "Aš aš aš! Man man man!", nes tu jau esi nebe vienas ir nebe pasaulio bamba...

Įvertinimas: jei matei "Meilė pagal grafiką", "Urvinis žmogus", "Laukinė moteris" ar dar kurį nors spektaklį iš šios serijos, tuomet žiūrėti "Vilnius - Dakaras" gal ir nelabai verta. Na, nebent nori pamatyti tikrai puikų Vytauto Šapranausko ir Ingos Jankauskaitės duetą Nes vietomis tikrai galiu teigti, kad jie savo profesionalumu ir gyvumu gelbėjo scenarijų Bet jei tai primasis iš pastarosios tematikos spektaklių, tai žygiuok ir greitai

P.S.
[ Publikuota: 2009-03-08 ] • [ Peržiūrėta: 6038 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/vilnius_-_dakaras ]

Kodėl ne į temą? Nes jis gausis visai kitoks, nei visi mano įrašai - neracionalus, nelogiškai, struktūriškai netvarkingas Žodžiu, minčių audra

Baseinas - nėra nieko geriau už vandens procedūras! Apskritai, manau, kad turėčiau būti gimusi vandens gyviu Na, gimiau arti to - po Vandenio ženklu Bet visgi esu Žmogus, tai mano vieta... kaip ir... Žemėje. O taip norėtųsi būti po vandeniu! Ten taip ramu, gera, tylu, malonu, miela, relax... Tai apie ką aš čia? Ai, apie baseiną Žodžiu, atradau dar vieną būdą lepinti save Na, kas kitas tave mylės, jei pati savęs nemylėsi, ar ne? So, kiekvieną savaitę vandens procedūros, gaivus pasiplaukiojimas ir truputėlis pirtelės Šiemet patraukė ant paprastumo ir natūralumo, tai pasirinkau paprastą vienos iš Kauno vidurinių mokyklų baseinų, o ne ala Impuls vandens procedūrų tinklą.

O ne į temą yra tai, kad, paskutinį kartą plaukiodama, sugebėjau išsisukti koją Per intensyvi varlytė buvau

Kaziuko mugė - vat šito savaitgalio aš laukiau Patinka man rankų darbo smulkmenos ir šiaip žmonių išradingumas Tai vat baigiau butą versti aukštyn kojomis, t.y. tvarkytis , šoku į džinsiukus ir patogius batukus bei minu pasivaikštinėti po Vilniaus centriuką Uch, kaip pasiilgau šito malonumo

Juk tai dar vienas savęs palepinimas Oi, kokia aš savimyla

Teatras - sakykit, ką norit, bet iš meno rūšių man vaidyba pati priimtiniausia ir maloniausia! Šivakar šturmuosiu "Domino" teatrą, kurio scenoje bus atliekamas spektaklis "Vilnius - Dakaras". Girdėjau gerų atsiliepimų, o savo požiūrį pažadu išdėstyti ryt Bet žinant mano gana optimistišką požiūrį į spektaklius, tai, manau, kad man jis patiks Nes aš sugebu atrasti grožį veik visur Tokia jau aš būtybė

Akvariumas - vagi nagi koks bus džiaugsmas mano žuvytėms Kikoje - akvariumų dienos!!! Let's do it! Šturmuojame Nuolaidos nuolaidėlės man patinka, o dar taip begalo noriu daugiau žuvyčių į savo mieląjį vandens pasaulį

P.S.
[ Publikuota: 2009-03-07 ] • [ Peržiūrėta: 5737 ] • [ Komentuota: 1 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/raas_ne__tem ]

P.S.
[ Publikuota: 2009-03-06 ] • [ Peržiūrėta: 6580 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/mnesio_nuotrauka-_03 ]

Ar čia kažkoks sujautrėjimo sezonas , bet jau kelintą kartą rekomenduoju testą, kurių tikrumu labai ir net labai šiaip jau abejoju Tikiuosi, prie muilo operų vėpsojimo nepereisiu Na, bet šitas testas vėlgi pasirodė kiek rimtesnis Taigi -> nusistatyk savo CHARAKTERIO tipą!

----------------

Tuo tarpu aš esu ENFP tipo žmogus Kas tai? Ogi vagi kas (kas mane pažįsta, is it true?)

ENFP tipo žmonių požiūriu, bet koks įvykis turi tam tikrą, atvirą ar paslėptą, prasmę. Puikiai jausdami kitų žmonių motyvus, ENFP turi talentą žiūrėti į gyvenimą kaip į įdomią dramą, kupiną galimybių pasireikšti tiek gėriui, tiek blogiui. Šį charakterio tipą turi tik apie 5 procentai visų žmonių, tačiau šio tipo žmonės dėl itin didelio poveikio kitiems paprastai yra labai įtakingi. ENFP stengiasi būti autentiški, dažnai netgi specialiai stengdamiesi veikti spontaniškai – ši savybė dažnai yra nesunkiai perprantama ir gerai įvertinama ir kitų žmonių. Vis dėlto, tai iš dalies yra ir tam tikras ENFP trūkumas, kadangi šie žmonės dažnai žiūri į save kaip į nepakankamai originalius ir spontaniškus, taip truputį sumenkindami savo savigarbą.

ENFP laiko intensyvias emocijas būtina gyvenimo dalimi – vis dėlto, patys jas patirdami dažnai jaučiasi nepatogiai, kadangi bijo prarasti savo tikrųjų jausmų (kurių turi itin platų spektrą) kontrolę.

ENFP nuolat stebi savo aplinką ir yra mažai tikėtina, jog koks nors bent truputį išskirtinis dalykas praslys jiems pro akis. Šio tipo žmonės yra puikūs stebėtojai, galintys itin stipriai susikoncentruoti ties kitu žmogumi ir kartu nepertraukiamai justi pokyčius savo aplinkoje. Reikia pastebėti, jog ENFP dėmesys visada yra tik tiesioginis – ne pasyvus ar atsitiktinis. ENFP dažnai gali „pagauti“ save analizuojantį praeities įvykius per kitų žmonių motyvų prizmę, taip ieškant paslėptos jų žodžių ar veiksmų prasmės. Dėl to, jog toks vertinimas paprastai yra neigiamas (o dar dažniau – klaidingai neigiamas), ENFP gali padaryti rimtų klaidų, vertindami kai kuriuos dalykus. Tokių klaidų kilmė – ENFP polinkis remtis kiek tendencinga informacija, pasąmoningai ieškant duomenų, patvirtinančių jų išankstines nuostatas.

Būdami itin jautrūs ir nuolat įsitempę, ENFP dažnai gali nuobodžiauti tiek tose pačiose situacijose, tiek su tais pačiais žmonėmis. Šio tipo žmonės mėgsta kūrybos procesą, tačiau jų nedomina sukurtos idėjos įgyvendinimas. ENFP paprastai yra būdingas didelis entuziastingumas, kuris, be kita ko, yra ir itin užkrečiamas. Tai dažnai tampa ir ENFP silpnybe – šio tipo žmonės paprastai yra apsupami žmonių, siekiančių ENFP skleidžiamos išminties, įkvėpimo, drąsos ar lyderystės; tačiau toks jų tikėjimas kartu užkrauna ant ENFP pečių gana didelę naštą. Vis dėlto, šis charakterio tipas išsiskiria aršiu nepriklausomybės siekimu, besipriešindamas bet kokiai subordinacijos formai.

Viena problematiškiausių ENFP sričių – būtinybė išmokti susikoncentruoti savo atliekamų darbų metu. Kitaip nei kitiems ekstravertiškiesiems tipams, ENFP kartas nuo karto reikia pabūti vieniems, kad galėtų susikaupti ir įsitikinti, jog juda kryptimi, suderinama su jų vertybėmis. Tie ENFP, kuriems tai pavyksta, dėl turimų savo talentų paprastai pasiekia gana daug; kitu atveju, ENFP gali įprasti nutraukti nebaigtą projektą, vos tik išvydę naują įdomią galimybę.

ENFP taip pat nemėgsta biurokratijos, tiek principiniu, tiek praktiniu požiūriu.

Dar vienas unikalus ENFP bruožas – jų turimas savotiškas „kvailysčių mygtukas“. ENFP gali būti itin intelektualūs, rimti, orientuoti į aiškaus tikslo siekimą, tačiau panorėję ir gavę galimybę, šio tipo žmonės gali akimirksniu „persijungti“ į „kvailysčių režimą“, pavyzdžiui, tapdami nepralenkiamais šėliotojais vakarėlyje. Kartais šiame „režime“ ENFP gali atrodyti netgi tarsi lengvai apsvaigę.

ENFP santykiuose su kitais žmonėmis

ENFP žvelgia į savo santykius labai rimtai, tačiau kartu ir su į vaikišką panašiu entuziazmu ir energija. Jie siekia ir reikalauja tikrumo ir „gilumo“ bei patys deda labai daug pastangų, jog viskas klostytųsi kuo sklandžiau. ENFP yra šilti, rūpestingi, palaikantys ir netgi kiek globėjiški žmonės, labai daug investuojantys į savo santykius su kitais žmonėmis. ENFP paprastai pasižymi puikiais bendravimo įgūdžiais bei sugebėjimu įkvėpti ir motyvuoti kitus, kad jie būtų geriausi, kokie gali būti. Energingi ir trykštantys džiaugsmu šio tipo žmonės gali kartais kiek „dusinti“ savo entuziazmu, tačiau paprastai kiti juos itin vertina dėl nuoširdžios ENFP šilumos ir aukštų idealų.

ENFP stiprybės

Geri bendravimo įgūdžiai
Itin išlavintas kitų žmonių minčių ir motyvų jutimas
Sugebėjimas motyvuoti ir įkvėpti kitus
Šiltas prieraišumas ir pagalba
Gaivus humoro jausmas, dramatizmas, energija ir optimizmas
Polinkis siekti „visi laimi“ sprendimų
Noras patenkinti kitų žmonių poreikius
Paprastai – lojalumas ir atsidavimas

ENFP silpnybės

Polinkis „dusinti“ ir iš dalies užgožti kitus
Galimas nerealistiškumas
Nesuinteresuotumas tvarkyti „žemiškų“ reikalų, tokių kaip valymas, sąskaitų apmokėjimas ir t.t.
Nesugebėjimas palikti blogų santykių net ir po ilgo laiko tarpo
Itin didelis priešiškumas konfliktams ir kritikai
Dėmesio savo pačių poreikiams nekreipimas
Nuolatinės „tobulų santykių“ paieškos gali paskatinti ENFP dažnai keisti partnerius
Polinkis greitai imti nuobodžiauti
Sunkumai drausminant ar baudžiant kitus

ENFP kaip romantiniai partneriai

ENFP yra šilti, rūpestingi ir aistringi partneriai, paprastai norintys ir galintys padaryti viską vardan kuo tobulesnių santykių. Šio tipo žmonės yra entuziastingi ir itin lankstūs idealistai, susikoncentravę ties kitų žmonių jausmais. Šie ENFP bruožai lemia, jog jie yra itin suinteresuoti teigiamais tarpasmeniniais santykiais bei tai, jog šio šipo žmonės turi sugebėjimų santykius stiprinti įdomiais ir kūrybingais būdais. ENFP labai rimtai žvelgia į savo įsipareigojimus ir paprastai yra nepaprastai lojalūs savo partneriams.

Vis dėlto, ENFP savo santykiuose dažnai susiduria su keletu problemų. Visų pirma, ENFP yra sunku nutraukti nesklandžius santykius. Jie yra linkę visas problemas perkelti į savo vidų ir ant savo pečių, tikėdami, jog santykių sėkmė ar žlugimas yra tik jų atsakomybė. Būdami perfekcionistai, ENFP nemėgsta pripažinti pralaimėjimo ir liks blogose situacijose ilgą laiką po to, kai jau turėjo iš jų išeiti. Tačiau net ir nutraukdami santykius, ENFP yra linkę tikėti, jog nesėkmė įvyko dėl jų kaltės ir kad tikrai turėjo būti kažkas, ką buvo galima padaryti, norint išsaugoti santykius.

Antra, daug ENFP tipo žmonių susiduria su sunkumais bandydami susikaupti ir atlikti darbus iki sėkmingos pabaigos. Jei ENFP negali susikoncentruoti ties savo sugebėjimais eiti aiškia kryptimi, jie gali susidurti su problemomis, likdami atsidavimu ir monogamija pagrįstuose santykiuose. Šio tipo žmonės taip puikiai jaučia visas įmanomas galimybės, kad jie dažnai gali nuolat fantazuoti apie tai, kad kažkur „žolė yra žalesnė“. Jei jų partneris ne itin mėgaujasi naujais įspūdžiais ar pasižymi tokiu pačiu idealistiniu entuziazmu, ENFP gali greitai imti nuobodžiauti. O nuobodžiaujantis ir nesusikoncentravęs ENFP bus labai nelaimingas, kas atitinkamai greičiausiai lems, jog šio tipo žmogus nuspręs nutraukti santykius.

Kadangi santykiai yra centrinis dalykas ENFP gyvenime, šio tipo žmonės bus labai įsitraukę bei puikiai jaus intymaus bendravimo subtilybes. Jie gali netgi turėti įprotį nuolat klausinėti partnerio, kaip jis jaučiasi, kas jam patinka ir pan. Toks elgesys, kaip jau minėta, gali truputį „dusinti“, tačiau kartu tai leidžia ENFP puikiai jausti santykių sklandumo (ar nesklandumo) lygį.

Seksualiniu aspektu ENFP yra kūrybingi, perfekcionistai, žaismingi ir aistringi. Turtingas šio tipo žmonių fantazijos pasaulis lemia, jog jie yra mieli ir kūrybingi meilužiai, dažnai netikėtai pateikiantys kokią nors naują idėją. ENFP visapusiškai mėgaujasi intymumo su savo partneriais galimybėmis, nuoširdžiai tikėdami, jog seksualinis bendravimas yra teigiamas ir smagus būdas išreikšti savo meilę ir prisirišimą.

Taip pat reikia pastebėti, jog ENFP paprastai turi teigiamo patvirtinimo ir užtikrinimo poreikį, dažnai pasireiškiantį „komplimentų žvejyba“. Jie mėgsta iš savo partnerio išgirsti, jog yra mylimi ir vertinami bei mielai daro tą patį.

Rekomenduojami partneriai: INFJ ir INTJ tipai.

ENFP kaip tėvai

ENFP labai rimtai, tačiau kartu ir žaismingai, žiūri į savo kaip tėvų vaidmenį. Kiekviename ENFP slepiasi savotiškas vaikystės džiaugsmas, todėl šio tipo žmonės paprastai itin mėgaujasi būdami ir žaisdami su savo vaikais. Vis dėlto, tuo pačiu jie laikosi nuostatos, jog vertybių ir tikėjimo perdavimas savo vaikams yra labai svarbi pareiga.

ENFP, bendraudamas su savo vaikais, gali pademonstruoti savotišką vaidmenų nepastovumą. Vienu metu, jis gali būti geriausias vaiko draugas, besikvatojantis kartu su juo; kitą minutę šio tipo žmogus gali pasireikšti kaip griežtas autoritetas. Šis nepastovumas yra tam tikras vidinio ENFP konflikto tarp nuoširdaus troškimo bendrauti su vaiku vaiko „lygyje“ ir savo vertybių sistemos laikymosi rezultatas. Kitaip tariant, ENFP nori būti geriausiu savo vaiko draugu, tačiau jei yra pažeidžiama kokia nors šio tipo žmogaus vertybė, jis gali greitai grįžti prie tėvo vaidmens, įsitikindamas, jog vaikas suprato padaręs pažeidimą. Vis dėlto, toks nepastovumas vaikams gali pasirodyti erzinantis ir nesuprantamas bruožas.

ENFP vaikai paprastai jaučiasi labai mylimi, kadangi ENFP suteikia jiems daugybę nuoširdžios šilumos ir palaikymo. Šio tipo žmonės paprastai vertina savo vaikus kaip individus, leisdami jiems laisvai augti kaip asmenybėms. Vis dėlto, ENFP entuziazmas ir prieraišumas kai kuriais atvejais jų vaikus gali erzinti, ypač tuo atveju, jei jie pasižymi stipriomis mąstymo ar pojūčių savybėmis. Šie vaikai gali ne tik nesuprasti ENFP „kunkuliavimo“, bet ir netgi jo šiek tiek gėdytis, kadangi ENFP yra linkę savo entuziazmą ir prieraišumą rodyti viešumoje.

Esant reikalui, ENFP gali rūpintis kasdieniais dalykais – vaikų nuvežimu į mokyklą, jų maitinimu ir pan. Vis dėlto, tai nėra įgimtas ENFP įprotis – greičiau jau nuobodi pareiga. Šio tipo žmonės taip pat gali susidurti su sunkumais, dėl kokio nors pažeidimo prireikus nubausti savo vaikus.

Turtinga ENFP vaizduotė ir kūrybingumas šio tipo žmogaus vaikams sukuria linksmą, dinamišką ir įdomią aplinką. Be to, stipri ENFP vertybių sistema vaikų pojūčius paverčia į naudingas pamokas jiems. Šio charakterio tipo tėvai savo vaikų greičiausiai bus prisimenami dėl savo šiltos ir malonios prigimties bei linksmo požiūrio į gyvenimą.

ENFP kaip draugai

ENFP yra šilti ir lengvai bendraujantys žmonės, puikiai jaučiantys kitų jausmus ir mintis. Jie yra energingi ir linksmi kompanionai, gaunantys daug pasitenkinimo palaikydami ir padėdami kitiems žmonėms. Kartu ENFP yra idealistai, savo santykiuose siekiantys tikrumo.

Tikėtina, jog darbo vietoje ar kitose aplinkose ENFP lengvai sutars su beveik visų tipų žmonėmis. ENFP nuoširdžiai domisi kitais žmonėmis ir puikiai juos „jaučia“, dažnai netgi iki tiek, jog gali lengvai suprasti visus charakterio tipus ir bendrauti su jais jų „kalba“. Tikėtina, jog ENFP kituose žmonėse pastebės tai, kas juose yra geriausio – ir, kas dar svarbiau, „iškels“ tai į paviršių. Vis dėlto, ENFP gali būti sunku suprasti žmones, pasižyminčius stipriu mąstymo bruožu ir dėl to ne itin stipriai atsakančius į entuziastingą ENFP šilumą. Vienetinis toks atvejis ENFP nuostatų „mąstytojo“ atžvilgiu greičiausiai nepakeis, tačiau situacijai pasikartojus kelis kartus, ENFP gali visiškai atsiriboti nuo jo nesuprantančio žmogaus.

ENFP taip pat gali jaustis pažeidžiami, bendraudami su stiprią apibrėžtumo savybę turinčiais individais. Būdami linkę bet kokią kritiką priimti asmeniškai, ENFP greičiausiai pasijus nejaukiai, tokiam žmogui išreiškus neigiamą nuomonę apie jį. ENFP gali tikėti, jog tokia nuomonė yra nukreipta asmeniškai prieš jį patį.

Ieškant artimų santykių ENFP tipo žmones labiausiai traukia kiti išvystytas intuicijos ir jausmų savybes turintys žmonės (NF tipai) bei ekstravertai. Kaip ir kiti NF tipo žmonės, ENFP tarpasmeniniuose santykiuose vertina autentiškumą ir „gylį“. ENFP taip pat yra linkę labai vertinti ir intuityviųjų mąstytojų (NT) tipų kompaniją.

Keletas garsių ENFP:
Fransas Džozefas Haidnas, Will Rogers, Buster Keaton, Mickey Rooney, Andy Rooney, Carol Burnett, Paul Harvey, Elizabeth Montgomery, Dom Delouise, Dave Thomas, Meg Ryan, Robin Williams, Sandra Bullock, Robert Downey, Alicia Silverstone.

P.S.
[ Publikuota: 2009-03-04 ] • [ Peržiūrėta: 6097 ] • [ Komentuota: 1 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/testas_tavo_charakterio_tipas ]

P.S.
[ Publikuota: 2009-03-03 ] • [ Peržiūrėta: 4286 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/mnesio_nuotrauka-_02 ]

Vos pažvelgusi į tave, nusišypsau Su kiekviena diena daraisi vis gražesnė! Negalėjau šiandien atitraukti akių nuo tavęs - švelniai glostančios išryškėjusį pilvuką, užsisvajojančios, matyt, jaučiančios mažąjį stebuklą savyje, bendraujančios su juo...

Nenorėjau vėpsoti, nemandagu tikriausiai Bet taip geidžiau dar ir dar truputėlį pasižiūrėti į tavo pilvuką Knietėjo padėti ranką ant jo, pajusti stebukliuką


Kokios nuostabiai gražios yra besilaukiančios moterys! Kokios tyros ir nuoširdžios jų šypsenos!

Taip gera jas matyti ir nuoširdžiai džiaugtis kartu su jomis


P.S.
[ Publikuota: 2009-03-03 ] • [ Peržiūrėta: 5622 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/tyras_grois ]

Prabilus apie ateityje įsivyrausiančias technologijas, nemažai kas tuoj pat ima skanduoti fobiškas teorijas apie tai, kaip vieną dieną kompiuteriai pergudraus ir užvaldys mus... Paniška baimė žinoti daugiau nei žinoma dabar nemažai žmonių sustabdo evoliucijoje ir neleidžia judėti į priekį... užrakina paranojiškoje saugojimosi ir saugojimo būsenoje, kuri saikingai yra tikslinga, nes savisaugos instinktas yra normalus, bet perdėtumo atveju... Na, kad ir itin dažnai girdimas "gąsdinimas" iš tikrai protingų žmonių, kurie šiuo aspektu mane stebina - "Tik niekur nepublikuok jokių asmeninių duomenų, nes tai atsisuks prieš tave, pamatysi..." Žinoma, jei mėtysiu savo asmens kodą kur papuola, registruosiu paso numerį ar pan., tai tokie poelgiai, žinoma, vieną dieną atsisuks prieš mane. Bet žinant kur ir kam pateiki informaciją, nederėtų sirgti paranoja! Neseniai viena brandi moteris šokiravo, pareiškusi, kad nesidaro nei Maxima nuolaidų kortelės, nei elektroninės bankininkystės, nes esą bijo, kur bus naudojami jos asmeniniai duomenys...

Bet ne apie tai O apie ateitį - gražesnę, platesnę, įdomesnę!


Vienas toks aspektukas - analizuojant tokius ateities modelius, mane trikdo tas patalpų tuštumas, tarsi ligoninių sterilumas... Bet tikriausiai prie to priprantama Ir jaukumo sąvoka palaipsniui pakinta

O paranojikams dar kartelį pakartosiu - kodėl reikia matyti vien bloga? Kodėl reikia tikėtis vien scenarijų, kur kompiuteriai užvaldys žmoniją ir ją sunaikins?.. Juk visame kame galima atrasti naudą ir gėrį, kuris, mano manymu, kad ir čia akivaizdus

P.S.
[ Publikuota: 2009-03-02 ] • [ Peržiūrėta: 4955 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/ateities_technologijos ]

Kol mano Mielasis keliavo Ohrid'o (Makedonija) gatvėmis bei gatvelėmis, grožėjosi milžiniško ežero pakrantėmis, aš keliavau 15-osios tarptautinės turizmo, sporto ir laisvalaikio parodos "VIVATTUR 2009" stendų gatvelėmis


Ankstyvą šeštadienio rytą įžygiavusi į Litexpo parodų rūmų salę, maniau, kad apaksiu nuo stendų margumyno Kelionių kompanijos siūlė viena už kitą iš pirmo žvilgsnio patrauklesnes nuolaidas Pasišniukštinėjusi tarptautinėje salėje nužingsniavau į kitą salę, kur prisistatė Lietuvos kraštai ir krašteliai

Vos įėjus visus pasitikdavo žaliasis Vilniaus - kultūros sostinės stendas... Na, iš ten naudos radau tiek, kad gavau kelis naudingus bukletėlius su planuojamais metu renginiais sostinėje. Kadangi jų "ypač brangiame ir ypač nesėkmingame" tinklalapyje sunkiai kada rasi naujausią informaciją... tai pastarieji bukletai yra naudingi.

Ilgai stoviniavau prie Valdovų rūmų stendo. Bandžiau suprasti, kaip aš dėl šio projekto jaučiuosi Iš pat pradžių jis mane siutino, nes statyti kažką, kas nė nenutuokiama, kaip atrodė, o tėra... kažkieno šiuolaikinė idėja, pateikiama, kaip... senovė... Akivaizdus akis badantis melas ir tiek O milijonai didžiuliai Be to, man niekaip iš atminties neišsitrynė pilies rūmų griuvėsių likučiuose matytas spektaklis... ten buvo wow! Kokia akustika, kokia aplinka! Taigi vėpsojau į stendą, pranešantį mums apie planuojamą 2009 metų liepos 6 dieną Valdovų rūmų atidarymą ir vis mąsčiau... ką jie iš tų rūmų padarys galiausiai? Kažkada juokėmės, kad nebloga vieta kokia picerijai ar McDonald's būtų

Nesu susidomėjus slidinėjimu, sergu kita liga - nardymo bet maloniai nustebino Alytaus stendas, kuriame akivaizdžiai besididžiuojančiai buvo pateikta reklama apie jų 2009 metų pradžioje atidarytą naująsias, puikiąsias slidinėjimo trasas. Viena iš jų yra 135 metrų, kita - 190 metrų. Kiek jos kokybiškos ir tinkamos slidinėjimui, deja, atsakyti negaliu, bet vis tiek džiugu, kad bandoma kurti, daryti, nestovima vietoje.

Ir apie Anupriškes išgirdau pirmąjį kartą! Iš pradžių pamaniau, kad "Lokės pėda" reklamuojasi, nes apie tokia pramogines pasikarstymo trasas žinojau tik "Lokės pėdoje", bet stabtelėjusi, įsigilinusi pamačiau, jog čia kalbama apie Trakų rajone esančiame Anupriškių kaime atidarytą pramogų ir poilsio kompleksą! Štai tau ir konkurencija Sveikintina, sakyčiau

Žodžiu, tam, kad neapkerpėtum ir nepriaugtum prie kompiuterio kėdės keliauti tikrai yra kur Ir nereikia nė lėkti į tolimąjį užsienį (čia tiems visiems bambekliams, kurie nepaliauja kartoti, kad Lietuvoje nėra kas veikti, o vat jau užsienyje viskas daugiau nei nuostabu...). Žinoma, tokiomis žiemomis, kaip buvo pastaroji, norisi pabėgti iš čia, bet vasarą ir čia apstu pramogų bei lankytinų vietų Laukiam nesulaukiam šiltojo metų sezono sugrįžtant


P.S.
[ Publikuota: 2009-03-01 ] • [ Peržiūrėta: 4869 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/vivattur_2009 ]