Ačiū, Mielasis
Ačiū už amžinai raudoną Meilę
Ačiū už tyriausio aukso rytus
Ačiū už žaliuojančias svajonių pievas
Ačiū, kad ESI

P.S.
[ Publikuota: 2009-01-31 ] • [ Peržiūrėta: 6402 ] • [ Komentuota: 2 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/tavo_dovanl_man ]

Žmonių gebėjimas sklandžiai rašyti, tvarkingai ir suprantamai dėstyti mintis, pastebėti, užfiksuoti ir paskelbti pasauliui mane visada žavėjo Mane siaubingai išvargina tokie pašnekovai, kurie nė sakinio nesugeba padoriai suregzti (O,ne.lt prototipas...) arba yra apsiriboję itin trumpų sakinių tekstu, kvailai išrastomis santrumpomis ir pan. (SMS vergai...), todėl turėdama laiko kai kuriais rytais leidžiu sau pasilepinti dvigubai - pažadinti save aromatingos kavos puodeliu ir pasiskaityti kolegų blog'erių pastebėjimus apie besisukantį pasaulį

Tiesa, neleisiu sau meluoti ir prisipažinsiu, kad nevisi skaitiniai atrandami tais ankstyvais rytais, kai kurie užklumpami vėlyvą vakarą be puodelio kavos Bet yra tiek pat žaviai malonūs skaityti

Chiotas.lt prabilo apie tikrąjį pasaulio grožį - apie muziką, kuri atgaivina sielą... Paskaičiusi užsimerkiau ir persikėliau į Krokuvos centrinę aikštę, aplankytą prieš keletą metų, ir tenai skambėjusį nepriekaištingą akordeonų trio... Žaviuosi tais, kurie geba sustoti, išgirdę banguojančias muzikos natas pačiose neįtikėčiausiose vietose... Tikiu, kad gera muzika išgelbės pasaulį

Dar vienas žmogus prabilo apie iškrypusį vartotojiškumą... Apie tai kalba daug kas, bet žmogus, turintis ką pasakyti, prabilo sukoncentruotai, apibendrindamas ore sklandančias mintis. Verta paskaityti ir susimąstyti...

Galime įvairiai vertinti politiką A. Zuoką - peikti, nekęsti, mylėti, gerbti, žavėtis, būti neutraliems Bet visa tai juk netrukdo užsukti ir paskaityti pamąstymą skambiu pavadinimu "Nedėk ant" lietuvio - padėk lietuviui. Jei nepritari, sugebėk kritiškai išdėstyti argumentuotą nuomonę, kodėl, o ne išlieti politinę tulžį

Ryto atradimas Hedo City Blog'as. Žmogus kalba apie tai, kas yra, bet apie ką gėdijamasi kalbėti garsiai Kai kurie įrašai stokojo pabaigos, išbaigtumo - pasijusdavau tarsi numesta vos pagavusi skaitymo malonumą Bet, kita vertus, tokiu būdu paskatinama mąstyti

P.S.
[ Publikuota: 2009-01-30 ] • [ Peržiūrėta: 6292 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/rytas__kava__skaitiniai_1 ]

Žodis "krizė" tapo pagrindiniu keiksmažodžiu. Apie šį reiškinį kuriami anekdotai. Dėl jo verkiama. Neabejoju, kad yra šios negandos vardan užperkančių bažnyčioje mišias ar nešančių aukas... Kalbos apie krizę pakeitė kalbas apie orą, kurios naudojamos tada, kai nebeturi arba nežinai, ką pasakyti... Žodžiu, psichologinė krizė ryškiai pastebima aplinkoje

Pavargau žiniasklaidoje skaityti pesimistinius straipsnius krizės tematika. Todėl jų nė nebeskaitau. Daugiausiai ką padarau, tai perbėgu sarkastiškus Artūro Račo pasisakymus, užmetu akį į žvaliuosius Sūrskį ir Mauzerį ir tiek Bet sausio/vasario mėnesio "Psichologija Tau" privertė net suspirgėti iš pasitenkinimo, gimusio tada, kai atradau spausdintą žodį, kalbantį taip, kaip aš mąstau


"Krizė yra galimybė" - skanduoja straipsnio autorė Barbora Bernotaitė. Ir aš negaliu jai nepritarti! Skaitydama prisimenu diskusiją, išsirutuliojusią jaukaus butuko virtuvėje, kuomet galbūt skirtingais žodžiais, bet iš esmės visi trys pasakėme tą patį - žmonės nenori galvoti apie tai, kad reikės kiek apmažinti staigiai (per staigiai!) išaugusius poreikius, kuriuos buvusios neracionalios ekonominės tendencijos leido laisvai tenkinti. Dabar turėtų dauguma kinkuoti galvomis ir kartoti "Juk niekas nenori grįžti atgal!" Bet aš nuoširdžiai nemanau, kad šioji krizė yra grįžimas atgal. Mano asmeniniu požiūriu, tai natūrali atranka, kur išlieka stipriausieji Atranka, kuri privers susimąstyti iš naujo ir pervertinti vartojimo įpročius!

"... per drąsiai imtos paskolos sumažėjusiomis palūkanomis, įsigalėjęs statybų bumas, per intensyvus pirkimas, per mažas eksportas. Neteisingas požiūris į darbą bei jo vertę." Nieko neprimena? Daugumos gyvenimo sąlygas?! Mane pastaruoju metu vis labiau šokiruodavo iki nukvakimo įsibujojęs darbuotojų klaidingas požiūris į darbą ir jo piniginį įvertinimą - negalėdavau atsistebėti žmonių naglumu reikalaujant papildomos premijos, piniginio atlygio ar paskatinimo už tai... kad jie atlieka savo tiesioginį darbą! Tarsi alga būtų... už kažką kitą mokami pinigai, o už tai, kad pardavėja paduoda klientui prekes, padavėja atneša užsakytus patiekalus, o mūrininkas mūrija sieną... už tai išpūstomis tarsi veršiuko akimis buvo reikalaujama "jiems priklausančių" premijų... paskatinimų... Dirbau aptarnavimo sferoje. Žinau, ką reiškia 12 valandų per dieną prabūti ant kojų, nešiojant pilnus padėklus, bet jau nebežinojau, kaip mergaitėms ir berniukams išaiškinti, kad arbatpinigius jie turi užsitarnauti! Kad už padavėjos (-o) tiesioginių pareigų atlikimą jiems yra mokamos algos, o arbatpinigiai jau atspindi jų gebėjimą būti geresniems negu gerais... Man keldavo nuoširdų pasišlykštėjimą įsitikinimas, kad vien už tai, jog jie teikėsi prieiti prie klientų, jiems jau turi būti palikta apvaloka pinigėlių suma... Požiūris "aš darau jums paslaugą, kad dirbu" negalėjo prie nieko gero privesti... Dėl lengvai gaunamų paskolų, neskaičiuojant gebėjimo jas grąžinti, staiga aplinkui atsirado tiek ponų...

Taigi "ekonomika, kaip gamta, tvarkosi pati. Gamta - stichinėmis nelaimėmis, ekonomika - krizėmis. [...] išnykus silpnesniesiems, situacija vėl tampa normali." Sveika konkurencija, mano požiūriu, yra visada sveikintina

P.S.
[ Publikuota: 2009-01-29 ] • [ Peržiūrėta: 7441 ] • [ Komentuota: 3 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kriz_yra_galimyb ]

1.Moters diena būtų perkelta į vasario 29 - kartą per ketverius metus tai dar galima ištverti.
2.Kaklaraiščio būtų galima neužsisirišti, o užtrauktuko - neužsisegti.
3.Plastinė krūtų padidinimo operacija būtų įtraukta į nemokamo medicinos draudimo programą.
4.Visų moterų vardai būtų vienodi - neduok Dieve, supainiosi.
5.Visos moterys būtų alergiškos auksui, brangakmeniams ir kailiams.
6.Moterims būtų į nosį įtaisomi specialūs filtrai, slopinantys alaus, prakaito ir svogūnų kvapą.
7.Darbe vyriškis, geriausiai kompiuteriu žaidžiantis "Quake", iš karto taptų viršininku.
8.Kates būtų leista laikyti tik dviejose vietose: kinų restoranų šaldytuvuose ir tiruose.
9.Kiekviename telefono aparate būtų įtaisas, nutraukiantis pokalbį po 30 sekundžių.
10.Servetėlės taip ir liktų neišrastos.
11.Už važiavimą kairiąja kelio juosta 60km per valandą greičiu sušaudytų vietoje.
12.Ištekinusi dukrą, moteris iš karto pamirštų apie jos egzistavimą. Taip būtų išspręsta uošvienių problema.
13.Vietoj "alaus pilvo" augtų "alaus raumenys".
14.Žinių laidų pradžioje diktoriai pasakotų naujus nešvankius anekdotus.
15.Būtų įрrastos kojinės, kurios galėtų būti tik poroje. Paliktos skirtingose vietose, jos kaip mat susirastų viena kitą.
16.Bikiniai taptų oficialiu verslininkių kostiumu. Visų kitų moterų - taip pat.
17.Kiekviename bare stovėtų sudedamos lovelės tiems, kurie šiandien neketina eiti namo.
18.Šiukšlių maišai iš namų išeitų patys. Užtektų juos kaip reikiant spustelėti koja.
19.Mėnesinėmis moterys sirgtų kartą per metus. Per žvejybos sezono atidarymą.




P.S.
[ Publikuota: 2009-01-28 ] • [ Peržiūrėta: 6667 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/jei_vyrai_bt_pasaulio_eimininkai ]

Modernios technologijos ir skvarbus žmogaus protas skatina nesustoti ir kurti kurti kurti... kopti vis aukščiau ir aukščiau... statyti vis didingiau ir didingiau... Kur riba? Kas yra aukščiausia? Kas yra didžiausia? Kokios konstrukcijos yra ribinės pastato svoriui? Tai klausimai, kurie domina, kurie yra veržlūs ir tikslingi! Kaip žinote, neseniai lankiausi Egipte ir stovėjau priešais didingąsias piramides, žavėjausi žmogaus valia, ryžtu ir drąsa sukurti tai, tik savo paties kūno jėgos dėka, kruptelėjau suvokusi, kad tuos akmens luitus laiko žmogaus kraujas ir aukos... Piramides sugebėjo paversti realybe senosios istorijos gyventojai, bet siūlau užmesti akį į šiuolaikinius žmogaus sukurtus gigantus

Didžiausios žmogaus sukurtos salos


Ko gero, niekas taip gerai neatsispindi žmogaus puikybės kaip dirbtinės „Palm“ salos Dubajuje. Trijų salų kompleksas – „Palm Jumeirah“, „Palm Jebel Ali“ bei „Palm Deira“ – turėtų pridėti miestui 528 kilometrų pakrantės rėžį. Kai kurios „Palm Jumeirah“ salos dalys jau atvertos smalsioms lankytojų akims, o kitas žadama publikai pristatyti per ateinančius 10-15 metų. Planuojama, kad salos taps namais daugiau kaip 100 prabangių viešbučių, o „Palma Deira“ dydžiu prilygs Paryžiui.

Aukščiausia užtvanka


Aukščiausią pasaulyje užtvanką „Nurek“ galima rasti Tadžikijoje. Jos statymo darbai prasidėjo dar sovietmečiu, 1961-aisiais, ir buvo užbaigti po 19 metų. Dabar ši 300 m siekianti užtvanka aprūpina beveik visą Tadžikiją elektra.

Aukščiausias viešbutis


Aukščiausias viešbutis „Baiyoke“ įsikūręs Bankoke, Tailande. Tačiau jo šlovę kėsinasi užtemdyti kaip ant mielių dygstantys ambicingi viešbučiai Dubajuje. Kaip bebūtų, šiuolaikinis lyderis didžiuojasi 88-iais aukštais ir beveik 700-ais kambarių. 309 metrų galiūną rasite viename iš Bankoko rajonų, garsėjančių didžiuliais prekybos centrais ir pustrečio kilometro turistų džiaugsmui sukurtu dirbtiniu ežeru.

Aukščiausias paminklas


Amerikoje žinoma kaip „Vartai į Vakarus“, Sent Luiso arka yra ne tik šios valstijos veidas, bet ir didžiausias pasaulio paminklas. Ją supa milžiniškas Misisipės nacionalinis parkas. Arka aukščiausioje vietoje siekia 195 metrus, o ją sukonstravo suomių architektas Eero Saarinen JAV prezidento Tomo Džefersono garbei. Dabar lankytojai yra kviečiami vos per 4 minutes pasikelti į arkos viršų, kur yra įrengta apžiūros aikštelė, ir grožėtis pribloškiančiais Sent Luiso vaizdais.

Aukščiausiai įsikūręs baras


„Aukščiausią“ pasaulio barą rasite Šanchajaus mieste, 87-ajame „Auksinės gerovės pastato“ aukšte. Ne veltui baras vadinasi „devintas debesis“. O 2001 metais kokteilius gurkšnojantys baro lankytojai turėjo galimybę stebėti, kaip į barą „plikomis rankomis“ užkopė vienas Kinijos batų pardavėjas, taip pralenkdamas Prancūzijos „žmogų vorą“.

Didžiausias namas


Didžiausias pasaulyje namas priklauso Brunėjaus sultonui Istana Nurul Iman. Ištaigingų apartamentų dydis siekia 645 834 kvadratinius metrus. Jie susideda iš 1788 kambarių (įskaitant 257 vonios kambarius), juose yra laikoma ir prašmatni sultono 165 rolsroisų kolekcija. Taigi, Bekinhemo namai tėra palyginti maži. Deja, neturintiems karališko kraujo sultono rūmai yra atviri vos 3 dienas per metus, žymint ramadano pabaigą. Tiesa, vienas Indijos milijardierius jau šiais metais sultoną ketina pralenkti statomo namo dydžiu.

Didžiausias senovinis miestas


Įkurtas XV amžiuje Maču Pikču yra senovinis Peru miestas, glūdintis 2441 m nuo jūros lygio pakilusiame Urubambos slėnyje. Šis senovinis miestas buvo gyventojų apleistas praėjus vos amžiui nuo įkūrimo. Vėl atrastas XX amžiuje dabar Maču Pikču keliautojus žavi 150 įvairiomis senovinėmis konstrukcijomis. 2007 metais pritrenkiamas Maču Pikču buvo įtrauktas į naująjį septynių pasaulio stebuklų sąrašą.

Aukščiausias pasaulyje niekada nebaigtas statyti viešbutis


Manyto būsiant didingiausio „Ryugyong“ viešbučio Pchenjane, Šiaurės Korėjoje, konstrukcijos siekia 300 metrų. Jis turėjo turėti 105 aukštus ir net 4 aplink savo ašį besisukančius restoranus. Tačiau 1992 m. Šiaurės Korėją užgriuvus kitiems nemalonumams statybos darbai buvo atidėti, o viešbutis nesulaukė žadėtosios šlovės. Dabar Pchenjane galima išvysti piramidinį viešbučio karkasą, tačiau jam trūksta langų ir visa pastato armatūra laikoma nesaugia.




P.S.
[ Publikuota: 2009-01-24 ] • [ Peržiūrėta: 8290 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/didiausi_ir_aukiausi_pasaulyje ]

Šiuo metu yra dvi temos, kuriomis neturiu poreikio itin daug reikštis, diskutuoti ar panašiai. Užklausta keliais sakiniais išdėstau savo požiūrį ir nesileidžiu įtraukiama į karštų diskusijų liūną. Temos susijusios tarpusavyje. Tiksliau, plaukiančios viena iš kitos - krizė ir riaušės prie Seimo. Politiškai analizuoti nežadu, nors tai būtų, tarkim, mano sfera, mano krytis, kur galėčiau reikšti "kompetetingą nuomonę", bet paliksiu šią tribūną "didiesiems kaimo intelektualams", kurie viską išmano kur kas geriau už visus likusius... O dar vienas žvilgsnis į minios psichologiją yra verta dėmesio.

----------

"Lietuva išgyvena riaušių dramą. Valdžios vyrai grasina, jog chuliganiškų veiksmų kurstytojai savo atsiims, teisėsaugininkai aiškinasi, ar riaušės nebuvo iš anksto organizuotos. Tuo tarpu psichologas Olegas Lapinas teigia, jog daugumą riaušininkų griebtis akmenų ar plytgalių paskatino paprasčiausias bandos instinktas.

„Minios psichologija – labai primityvi, - naujienų portalui 15min.lt sakė O.Lapinas, - Minioje žmogus tampa anonimiškas. Šiaip jis jaučia atsakomybę arba bijo bausmių, o minioje staiga pasijunta nepastebimas ir ima laisvai reikšti bet kokias emocijas. Pavyzdžiui, stadione, atrodytų, kultūringi žmonės ima garsiai keiktis, šūkauti, švilpti. Panašiai kyla ir riaušės“.

Ieškojo „atpirkimo ožio“

Psichologo teigimu, riaušes iš pradžių taikiu turėjusiame būti mitinge išprovokavo „atpirkimo ožio mentalitetas“. Įaudrinta ir įpykusi dėl sunkėjančio gyvenimo minia tiesiog ieškojo atpirkimo ožio, ant kurio išliejus emocijas atslūgtų įtampa.

„Žydai senovėje netgi turėjo tokį paprotį: į aikštę atsivesdavo tikrą ožį ir liepdavo visiems mėtyti į jį akmenis. Paskui tą ožį nužudydavo“, – sakė O.Lapinas.

Tačiau, anot psichologo, toks emocijų išsikrovimas vykdavo tik senovės laikais. Vėliau imta taikyti psichologinį terorą – nekenčiamas žmogus užsipuolamas psichologiškai, šmeižiamas. „Bet kartais, kaip šiuo riaušių atveju, grįžtama ir prie labai seniai gyvavusių metodų“, – sakė O.Lapinas.

Psichologo nuomone, riaušės kilo dar ir todėl, kad žmonės nemėgsta nusistovėjusių įvykių. „O čia – tokia naujiena: prie Seimo galimi susirėmimai, kurių niekad nebuvo! Visi apie tai kalba, aptarinėja, akys blizga. Kaip praleisi, nenueisi? Ypač jaunimas visada pasiruošęs dalyvauti panašiuose įvykiuose“, – sakė O.Lapinas.

Muštynės – gyvenimo būdas

Psichologo teigimu, dauguma dalyvių tokiam minios instinktui ir pasidavė. „Na, tarp visų gal buvo kokie 20-30 jaunuolių, kurie jau iš anksto buvo nusiteikę pasimušti. Jiems nesvarbu, su kuo muštis. Jei nebūtų kilusios riaušės, jie tą ar kitą dieną būtų susimušę kur nors prie restorano. O čia dar muštynėms rado – bent jie taip manė, - ideologinį pagrindą: stojo už savo teises“, – aiškino O.Lapinas.

Daugiausia, pasak jo, tokioms minios nuotaikoms pasiduoda jaunimas. „Tačiau yra ir pagyvenusių žmonių, kurie galvoja, kad ekonomikos krizę gali sukelti vienas ar kitas žmogus, ir ant jo pyksta. Tai darželinio amžiaus supratimas apie ekonomiką (!!!)“, – sakė O Lapinas.

15min.lt

P.S.
[ Publikuota: 2009-01-19 ] • [ Peržiūrėta: 7851 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/psichologas_riaus_-_bandos_instinktas ]

Vakar turėjau progą apsilankyti pirmajame istorijoje 3D koncerte!


Jau daugybę kartų demonstravę novatoriškumą, airių roko grupė U2 į muzikos istoriją įsirašo ir dar vienu aspektu. Šie roko dinozaurai tampa pirmąja pasaulyje grupe, pristatančia savo koncerto 3D versiją.

Jau daugiau nei ketvirtį amžiaus U2 stebina ir žavi gerbėjus visame pasaulyje ne tik puikia muzika, bet ir techniniais sprendimais, lydinčiais tiek įrašinėjimą studijoje, tiek gyvus koncertus. Pavyzdžiui, dar 1992-1993 metų „ZooTV“ koncertų turo metu grupė scenoje naudojo keliolikos metrų aukščio ekranus, rodančius veiksmą scenoje. „PopMart“ turo metu (1997-1998 m.) koncertų lankytojai negalėjo atsižavėti sceną rėminančiomis šviesos diodų konstrukcijomis. Pastarajame ture „Vertigo“, pasibaigusiame 2006-aisiais, U2 pristatė milžiniškas „video užuolaidas“, kuriose efektai buvo išgaunami tūkstančių lempučių pagalba.

Būtent albumo „Vertigo“ koncertų turas tapo ir šio filmo pagrindu. Dar tiksliau – grupės koncertai Lotynų Amerikoje.

Keliomis trimatėmis kameromis filmuota koncertų medžiaga pastaruosius metus buvo apdorojama, montuojama ir laukė savo valandos. Lietuvos žiūrovams ši valanda išmuš sausio 23-ąją, kuomet užsidėjus 3D akinius, bus galima pasinerti ne tik į minią, stebinčią koncertą, bet ir atsidurti šalia Bono ir kitų grupės narių pačioje scenoje, stebint tūkstantinę žmonių minią, savo ruožtu susižavėjusiomis akimis stebinčią tave...

Iki vidurdienio išgraibstyti bilietai prognozavo didelius žmonių srautus. 23.30 įpėdinus į Forum Cinema pamatėme linksmai šurmuliuojantį antrą aukštą, minią lūkuriuojančių žmogeliukų. Pats koncertas užvežė Na, 3D efektas nepasirodė toks jau įspūdingas - esu mačiusi ir kur kas rimtesnių variantų, kur artumo ir buvimo ten pojūtis buvo kur kas tikresnis. Nustebino salėje tvyrojęs rimtumas... Man norėjosi šokti , dainuoti, ploti Klestelėjusi ant laiptų judėjau muzikos ritmu, bet jaučiausi kiek keistai, nes aplinkiniai tarsi vaškinės lėlės sėdintys žmonės pradėjo kreivai žiūrėti... Jų bėdos Man buvo linksma

So, suma sumarum, įdomu, bet antrą kartą neičiau

P.S.
[ Publikuota: 2009-01-17 ] • [ Peržiūrėta: 7412 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/u2_3d ]

Edwardas Lucasas, mano asmeniniu požiūriu, itin sveikai kritiška asmenybė, tai žurnalistas, kuris sugeba ne bambėti ir ne lieti pagiežą bei nusivylimą, bet tuo pačiu ir ne perdėtai liaupsninti ir lįsti be muilo į užpakalį tiems, kuriems tuo metu yra palanku lįsti... E. Lucasas ne pilsto iš tuščio į kiaurą, o deda akcentus ten, kur jie turi būti sudėti, kirčiuoja Europos Rytų valstybių veiksmus pagal politinės gramatikos taisykles ir nesivaržydamas raudonu tušinuku žymi klaidas. Dar vienas vertas dėmesio interviu, publikuotas LRytas.lt

Lietuvoje ne pirmą kartą viešėjęs britų žurnalo „The Economist“ žurnalistas Edwardas Lucasas Rytų Europą įdėmiai tyrinėti pradėjo devintojo dešimtmečio viduryje. Nuo 1998-ųjų ketverius metus vadovavęs žurnalo biurui Maskvoje, 46 metų žurnalistas puikiai išmano Europos santykius su Rusija. Per vizitą Vilniuje lrytas.lt žurnalistui jis priminė, kad nepriklausomybės aušroje Lietuvos žmonės išgyveno baisesnius sunkumus negu ekonominė krizė.

Pokalbio metu, kaip ir savo knygoje „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“, E.Lucasas tikino, kad dėl Lietuvos bėdų kaltų reikia ieškoti ne tik Rusijoje. Anot jo, kai kurias problemas išduoda švilpiantys lietuvių langai.

- Bendraudamas su kolegomis Lietuvoje jūs iškėlėte mintį, kad posovietinėms šalims daugiau žalos pridarė ne Rusija, o korumpuoti politikai. Ką turėjote galvoje?

- Kalbėjau ne vien apie Lietuvos problemą. Korupcija - visos Rytų Europos ir, tam tikrais atvejais, Vakarų problema. Kenksmingas korupcijos ir nekompetencijos mišinys ypač aiškiai atsiskleidė dabar, kai vyksta energetikos krizė.

Per pastaruosius 15-16 metų Lietuva ir kitos šalys turėjo daug galimybių išspręsti energetikos klausimus, tačiau taip nepadarė. Mintyse liko suskystintų gamtinių dujų terminalas ir elektros tiltas. O dabar perkate brangias rusų dujas, deginate jas dėl šilumos, kurią išleidžiate per kiaurus langus.

Kalbant apie korupciją, teisėsaugos institucijoms Rytų Europoje tikrai yra daug darbo. Jūsų STT taip pat surinko nemažai medžiagos apie žemės grobstymą bei kitus nusižengimus, ir tai pasiekė teismą. Telieka laukti sprendimų.

Vis dėlto nerimą man kelia ne kriminalinio pobūdžio korupcija, o kiti būdai, kaip rusų pinigai patenka į užsienio šalių finansų sistemas. Pavyzdžiui, mano gimtajame Londone leidome plauti rusų pinigus, neužtvėrėme kelio „Rosneft“ kompanijai, pavogusiai turtus, kurie buvo „Jukos“ akcininkų nuosavybė. Man labai pikta, kad leidome tam atsitikti.

Savo knygoje aš labiau kritikuoju Vakarus negu Rusiją.

Pagalvokime, ar galima kaltinti lietų, kai lašai ima skverbtis pro kiaurą stogą? Turiu galvoje, kad mūsų stogas yra energetinis saugumas, politinės sistemos atsparumas korupcijai ir finansinės sistemos gebėjimas neįsileisti „purvinų“ pinigų. O jeigu čia atsiveria silpnos ir pažeidžiamos vietos, tai nereikia stebėtis, kad Rusija tuo naudojasi. Viskas priklauso nuo mūsų pačių - jeigu būtume stiprūs, tai Rusija nieko nepeštų.

- Žinote, tokiais atvejais kartais pasigirsta gaidelių, kad mes esame silpni, neturime patirties, o mūsų demokratija yra labai jauna ir dar nesusiformavusi.

- Atsiprašinėti lengva. Norėdamas pasakyti, kad kažko nenori ar negali padaryti, visada rasi pasiteisinimą. Gali sakyti, kad nedarome to, nes esame šaltas kraštas, neįstengiame ano, nes pas mus per karšta. Vieno negalime daryti dėl kalnų, o antro - dėl lygumų.

- Tačiau ar politikai nepervertina Rusijos galios norėdami paslėpti savo pačių klaidas?

- Lietuva nėra bejėgė. Buvau Vilniuje 1990-1992 metais ir prisimenu, kaip Lietuvai nusipelnė Islandija. Manau, kad tam tikra prasme Lietuva lygiai taip pat pasitarnavo Gruzijai. Jūs gruzinams tapote Islandija. Lietuva buvo vienintelė ryžtingą žingsnį žengusi šalis.

Esu tikras, kad bet kuris lietuvis, per dvidešimt ateinančių metų nuvyksiantis į Gruziją, ten bus vaišingai sutiktas - vietinis žmogus jums būtinai nupirks išgerti. Toks Lietuvos žingsnis buvo labai drąsus ir, be abejo, brangiai jums kainavo - tai erzino Rusiją, skatino Vakarų kritiką. Žinoma, buvo galima rasti priekaištų ir klausti, ar sumanymas buvo tinkamas, ar jis buvo gerai įgyvendintas, tačiau faktas lieka faktu - Lietuva užėmė tvirtą poziciją ir dėl to jus visada prisimins.

Tuo metu kitos šalys, kurios turėjo palankesnes sąlygas pareikšti valią Gruzijos naudai, nusprendė nieko nedaryti. Manau, kad jos dėl to turėtų jausti gėdą, o Lietuva - lengvą pasitenkinimą.

- O kaip vertinate pasiūlymus Lietuvai pamiršti istorines nuoskaudas ir veikti pragmatiškai?

- Manau, kad turite būti ir principingi, ir pragmatiški. O tai vienas kitam neprieštarauja. Galiu pateikti Lenkijos pavyzdį. Lenkai nepamiršo Katynės žudynių: nužudytųjų šeimos vis dar siekia gauti kompensacijas, bet tuo pačiu metu Lenkija stengiasi sušvelninti santykių su Rusija temperatūrą, išspręsti kitus rūpimus klausimus.

Kai susitelki į tikrai aktualius dalykus, gauni daugiau ir neatrodai kaip „iPod“ grotuvas, kuriame sukasi tik viena melodija. Lenkai elgiasi labai tinkamai. Užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis stengiasi atstatyti pagarbius santykius ir su Rusija, ir su Vokietija, o kartu jis pripažįsta, kad yra didelių nesutarimų konkrečiais klausimais. Tačiau kitais klausimais jis ieško sutarimo ir gerina santykius. Nemanau, kad kas nors galėtų kaltinti R.Sikorskį prorusiška kryptimi.

Nauja Lietuvos vyriausybė irgi turi pakankamai erdvės temperatūrai sušvelninti, neaukodama vertybių ir išlaikydama principus.

Kalbant apie saugumą - jis priklauso ne tik nuo Lietuvos. Svarbu, kad NATO būtų stipri, sklandžiai veiktų ES, o jūs turėtumėte gerus santykius su tokiomis šalimis, kaip Švedija, kuri, net ir nebūdama NATO nare, kariniu požiūriu yra svarbi.

- Lietuva stengiasi būti aktyvi - remia Gruziją, Ukrainą. Dabar Kijevas dėl dujų įsivėlė į sudėtingą ginčą su Maskva. Kaip tai paveiks Lietuvą?

- Ukrainoje tvyro didžiulė sumaištis ir netvarka. Kitur Rytų Europoje tokios nerastume, net Latvijoje. O Ukrainai draugų reikia. Lietuva, Lenkija, Čekija ir kitos šalys kiek gali turi paremti Ukrainą, kuri atsidūrė labai sudėtingoje padėtyje. Taip pat manau, kad iš dujų ginčo galima pasimokyti. Turite suvokti, į kokią padėtį pakliūsite, kai Ignalina metų pabaigoje bus uždaryta. Būsite priklausomi nuo rusiškų dujų. Liko vienuolika mėnesių, per kuriuos jums reikia sudaryti susitarimus, energijos taupymo projektus. Lietuva energiją menkai tausoja.

Mane vis dar stebina namai ir biurai, į kuriuos užsukęs matau seno tipo langus, lengvai išleidžiančius šilumą.

Nors liko vos vienuolika mėnesių, bet tai - jūsų laikas veikti ir keisti padėtį.

- Bet štai Slovakija ir Bulgarija neseniai pareiškė, kad atnaujins uždarytų atominių elektrinių veiklą.

- Nemanau, kad jos taip padarys. Tai jos pasakė iš nevilties ir sumaišties, kuri dabar tvyro. Tokiais pareiškimais politikai daro didelę klaidą, nes kuria klaidingus lūkesčius. Slovakams reikėtų pasinaudoti kaimynų čekų patirtimi - Čekija nutiesė dujotiekio jungtį su Vokietija. Neabejoju, kad Slovakija šiuo metu dėl to graužiasi.

Dabar reikia imtis skubių ir efektyvių sprendimų, kurie yra brangūs tiek finansine, tiek politine prasme. Šiuos uždavinius reikėjo spręsti prieš 5 ar 10 metų.

- Vadinasi, mes esame praeities įkaitai?

- Ne, toks požiūris yra visiškai klaidingas. Jūs patys sau leidote atsidurti tokioje padėtyje. Pavyzdžiui, Estija nutiesė elektros tiltą į Suomiją. Lietuvoje jūs laiku pasistatėte Būtingės terminalą. Kitaip „Mažeikių nafta“ dabar būtų tik krūva metalo laužo. Tuo metu šalis turėjo ir laiko, ir pinigų daryti tai, kas būtina. Taip pat reikia elgtis ir dabar.

Šiuo požiūriu jūs galite turėti naudos iš Kaliningrado, kurio energetikos sistema yra priklausoma nuo Lietuvos. Jeigu Rusija sumanys ką nors bloga padaryti jums, nuo to kentės ir Kaliningradas. Tai suteikia Lietuvai šiokią tokią derybų poziciją.

Tačiau sukurti bendrą Baltijos šalių energetikos sistemą reikia nedelsiant. Atvykau į Lietuvą 1990 metais ir jau tada (o 1991 metais - tai jau tikrai garsiai) žmonės kalbėjo apie energijos tiltą su Lenkija ir naują atominę jėgainę Ignalinoje. Praėjo 17 metų, o jie vis dar kalba. Tai skandalas.

- Dabar juk pasaulinė krizė. Vyriausybė kalba apie pinigų stygių.

Užtat pasiteisinimų stygiaus niekada nebūna. Iš tikrųjų Lietuva yra patyrusi daug baisesnių krizių negu ši. Po 1990-ųjų ėję metai buvo daug sunkesni. Jus spaudė blokada, visiškai žlugo eksportas. Per trejus metus jūs sugebėjote įspūdingai persiorientuoti.

Posovietinės šalys yra patyrusios didelių ekonomikos sukrėtimų. Nė viena Vakarų valstybė nėra patyrusi tokio ekonomikos sukrėtimo, kaip jūs prieš 17 metų. Vakaruose kažką panašaus gali prisiminti tik žmonės, gimę prieš 1930 metus.

Aš nesakau, kad esama padėtis yra maloni, bet tam tikra prasme esate geresnėje pozicijoje, nes esate patyrę ir užgrūdinti.

- O kaip pasaulinė krizė paveiks Maskvą?

- Daugumai Kremliaus sumanymų didelių pinigų nereikia. Pavyzdžiui, papirkti vieną ar kitą Vakarų politiką pakanka kelių milijonų. Juk rusai bankuose vis dar turi 400 mlrd. dolerių. Jų rūpestis yra nesklandumai viduje - nedarbas, rublio nuvertėjimas ir šių bėdų įtaka politikai.

Juk čekistai, KGB žmonės, prasimušė į valdžią po ekonominės krizės, todėl dabartinėms permainoms jie yra politiškai jautrūs. Įmanoma, nors nepanašu, bet įmanoma, kad jie pasuks reformų keliu - išardys ekonomikos monopolius, spręs korupcijos problemą, sumažins tarifus, pagerins investavimo klimatą, atgaus pasitikėjimą ir atitrauks valdžios ranką nuo ekonomikos.

Tai įmanoma. Ir to nori Igoris Kudrinas, Germanas Grefas, Igoris Jurgensas bei kai kurie kiti D.Medvedevą supantys žmonės.

Bet panašiau, kad Kremlius pasuks į kitą pusę. Daugiau kontrolės. Daugiau politinių represijų ir, ko gero, daugiau nuotykių užsienyje. Juk iš konflikto su Gruzija arba su Ukraina yra naudos - galima skelbti, kad ten giname rusus ir savo nuosavybę, nesitaikstome su tuo, kad Ukraina vagia, o Gruzijoje siaučia fašistai. Priešą rasti lengva, o po to tereikia pranešti, kad nuo jo giname Rusiją.

- Ar per sunkmetį nekyla grėsmė pačios Rusijos vientisumui?

- Galbūt. Šioks toks nedidelis klaustukas dėl Rusijos, kaip vientisos federacijos ateities, yra. Jeigu Rusija ir toliau vykdys represijas ir ekonomikos kontrolę, tai padidins skilimo riziką. Nemanau, kad tai tikimybė. Manau, kad tai - galimybė.

Kalbant apie Lietuvos valdžios veiksmus ir reakciją į padėtį, galvoju, kad šios vyriausybės programa yra teisinga. Kieta ir skausminga, bet, mano nuomone, tinkama. Tai beveik vienintelė išeitis.

- Tačiau Lietuvos valdžioje sėdi žmonės, kurie atėjo iš pramogų verslo, pavyzdžiui, Seimo pirmininkas. Kokia jūsų nuomonė apie tai?

- Žmonėms paprasčiausiai įgriso politikai. Todėl kiekvienas, kuris patraukia protesto balsus, gali tikėtis sėkmės. Vis dėlto mane džiugina, kad balsai atiteko šiai (Tautos prisikėlimo - aut.) partijai, o ne V.Uspaskicho ar R.Pakso partijoms. Tai ne pats blogiausias rezultatas. Kitaip tariant, kaip galimas scenarijus dabartinis buvo vienas iš geriausių.

Manau, kad Lietuvos vyriausybė gali pateikti žmonėms atsakymus į klausimus.

Reikia pripažinti, kad jūsų Vyriausybė turi aukštą ekonomikos kompetencijos lygį ir gerą programą. Galbūt jiems reikėtų daugiau dėmesio skirti komunikacijai, bet aš, kaip „The Economist“ žurnalistas, turiu pasakyti, kad tai - vienintelė viltis.

Tiesą sakant, niekada nesupratau, kodėl buvo sukurta tiek mokesčių lengvatų. Žymiai geriau turėti mokesčius be jokių išimčių. Taip tiesiog paprasčiau - net ir tiems, kurių neištinka krizė.


P.S.
[ Publikuota: 2009-01-16 ] • [ Peržiūrėta: 7372 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/brit_urnalistas_elucasas_lietuv_ragina_neverkti_dl_praeities_ir_pradti_veikti ]

P.S.
[ Publikuota: 2009-01-09 ] • [ Peržiūrėta: 7962 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/mnesio_nuotrauka-_01 ]

Kylant vidutinei metinei temperatūrai, sumažėjo pas mus tokių tikrųjų žiemiškų dienų... Žinoma, galime tradiciškai lietuviškai bambėti, kad mus už... sunkumai, iškylantis užvertus kelius sniegu, bet man regint tokius baltus patalus nuotaika kyla





P.S.
[ Publikuota: 2009-01-05 ] • [ Peržiūrėta: 6141 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/iemikasis_grois ]

Kai kurie žmonės vos išgirdę kalbant apie tokius darbus, ima purtytis, drebėti, raukytis ir sukioti pirštą prie smilkinio... Tuo tarpu aš tikiu, kad tokie darbai yra ne pavojingi, o... verčiantys mąstyti! Niekas neima ir nešoka pavojui tiesiai į nasrus be pasirengimo, tam reikalingos įrangos ir įgūdžių. Dirbant tokį darbą pavojus tau iškils tada, kai imsi atlikinėti jį mechaniškai, negalvodamas. O iki tol - tai malonumas gyventi

Ar galite įsivaizduoti, kad jums reikia nerti vandens bokšto viduje? O atominiame reaktoriuje, o prie ryklių pilno tinklo, o 20 metrų po ledu? Susipažinkite su žmonėmis, kurie tai daro nuolat.

Dažniausiai, kai kalbama apie pavojingiausius darbus, visi tuoj pat įsivaizduoja narus, dirbančius prie naftos bokštų kur nors Meksikos įlankoje ir panašiai (saturation divers). Bet saturation divingas dar nėra pavojingiausias darbas. Kažkas turi nardyti ir 50 m aukščio vandens bokštuose Kanzaso prerijose, kur nužudyti narą gali ne tik slėgis, bet ir gravitacijos jėga. Kažkam reikia tyliai įslinkti į kietai prikimštą tunų tinklą, kad patikrinti ar jame nėra pakliuvusių didžiųjų ryklių. Kažkam reikia mokslo tyrimo tikslais vaikytis po ledu pingvinus Antarktidoje (tuo pat metu nepamirštant pernelyg toli nuklysti nuo eketės). Na ir, taip – kažkam reikia nardyti branduoliniuose reaktoriuose ( gerai jau gerai, nors tai ir skamba kiek nerealiai).

Taigi, kas tie žmonės, dirbantys tokius beprotiškus darbus, ir dar po vandeniu?

Vandens bokšto daiveris

Per eilę savo darbo metų Chadas Campbelas iš savo budžių susilaukė begalę paerzinimų ir pajuokavimų. Šis 39 metų saugumo inžinierius iš „Liquid Engineering“ kompanijos prižiūri 20-ties narų komandą – ne bet kokių, o vandens bokštų narų. Ši kompanija turi valstybinį kontraktą inspektuoti, valyti ir dirbti vandens rezervuaruose ir bokštuose 48 JAV valstijose. Tai skamba paprastai ir kasdieniškai, tačiau kai Campbelas 1996 baigė narų technologijų institutą ir ėmė dirbti šį darbą, tai skambėjo neįtikėtinai.


„Dažnai man skambina vaikinai ir sako: „ Ei, aš karstausi uolomis. Aš dirbau stogdengiu, ir aukštis tik kelia man nuobodulį“. Gerai, bet yra didelis skirtumas tarp stovėjimo ant 10 metrų aukščio uolos ar stogo ir stovėjimo ant 50 metrų aukščio apskrito bokšto, siūbuojančio vėjyje.
Būti vien daiveriu čia jau maža, reikia dar būti ir alpinistu.

Norėdami pasiekti savo nardymo vietą, Campbelas ir jo trijų žmonių komanda naudojasi kopėčiomis, visokiomis virvėmis ir sistemomis, - kad užlipti aukštyn patiems ir užtempti visą savo įrangą . Jie naudojasi specialias sausais kostiumais ir kvėpuoja per oro padavimo žarną – kad neužteršti geriamojo vandens. Kartais netgi įlipimas bokštan gali būti gan sudėtingas – kai kurie liukai būna vos 60 cm diametro.

Didelių cisternų viduje dažniausiai būna labai tamsu ir šalta. „ Kartą žiemą teko nerti Vaijomingo valstijoje“ – pasakoja Campbellas – „kur teko prasimušti per 7 cm ledą“. Čia nuolat tenka jaudintis, kad gali pakliūti į spąstus. „Dirbant narams, šie bokštai dažniausiai ir toliau dirba normaliu režimu, ir vanduo didžiuliais kiekiais teka ten ir atgal. Slėgio skirtumai dažnai mums kelia didelį nerimą“. Neatsargiai priplaukite prie vandens padavimo magistralės, nuo kurios nukrito apsauginis skydas, ir gelbėtojams teks dar kartą nerti bokštan ieškant jūsų nelaimingo kūno.

Nieko keista, kad Campbellas matė ir tragiškų atsitikimų. 2002 metais vienas jo narų lipo bokštan Kanzase. „Mano narai per tiek metų užlipo tūkstančiais laiptelių, bet šiam narui nepasisekė – jis sugriebė ranka būtent tą laiptelį, kuris buvo kiaurai prarūdijęs.“ Laiptas subyrėjo jo rankose 17 metrų aukštyje. Nors vėliau įvairios saugumo inspekcijos patikrino jų kompaniją, nerado jokių pažeidimų ir tik pagyrė už visas naudojamas atsargumo priemones, niekas negalėjo nuraminti Campbello: „Vaikinui buvo tik 27, ir jis turėjo tris vaikus“.

O kaip gi koviniai narai? Galbūt jiems toks darbas nebūtų pernelyg sudėtingas? „Neseniai turėjau tokį vieną. Jis paaiškino man, kad nori pailsėti nuo pavojingų povandeninių darbų ir užsiimti lengvesniais nėrimais. Jis užlipo bokšto viršun ir kažkur dingo. Po kiek laiko nuėjau jo patikrinti. Vaikinas sėdėjo pastiręs iš siaubo. Jis atsisuko į mane ir pasakė: „Jeigu bet kuris mano budis pasakys man, kad esu baikštuolis jeigu jau ėmiau nardyti sausumoje, dievaži trėkšiu jam snukin. Tai nepalyginamai baisiau, nei nardymai Persijos įlankoje.“

Poliarinis saugumo naras

Vienu momentu Robas Robinsonas, narų prižiūrėtojas iš „Raytheon Polar Service“ pamanė, kad jam galas – teks „sudalyvauti“ dvigubame nelaimingame atsitikime. Jis turėjo pakankamai oro, kad pasiekti pagrindinę eketę, bet mokslininkė, nėrusi su juo – ne. Jos balionas buvo beveik tuščias, ji pametė pirštinę, o ją pačią pernelyg pripūstas sausas kostiumas tiesiog „prikalė“ prie kitos ledo pusės. Robas metė šalin savo naują povandeninę kamerą ir desperatiškai nuvilko mokslininkę iki artimiausios saugumo eketės, ir šiaip ne taip kojomis aukštyn pragrūdo ją paviršiuje budėjusiai komandai. Robas prisimena, kad ji nelabai ir tesuprato, kas atsitiko. Mes išlipome laukan, o ji tepasakė: „Wow, puikus nėrimas!“.


Robas pradėjo nardyti dirbdamas gelbėtoju (nors ir ne poliariniu). Baigęs aukštąją mokyklą, vaikinas nuvyko į Johnston Atoll, kur jo tėvas, karinis kontraktininkas, padėjo jam įsidarbinti gelbėtoju karinės bazės plaukimo baseine. Šilta jūra ir legendinis „Sea Hunt“ filmas pastūmėjo jį į scuba daivingą. Po penkerių metų jis grįžo į valstijas ir įstojo į Floridos technologijų universiteto komercinio nardymo kursą.

1979 rugpjūtį Robinsas pirmą kartą išlipo iš karinio oro transporto ant traškančio Norvegijos ledo. Iki to jis niekada nebuvo nėręs po ledu. Dabar, po beveik 30 metų, jis yra labai gerbiamas Antarktikos nardymo „tėvas“.

Kasmet Antarktidoje pasirodo apie 20 mokslininkų, kuriems žūt būt reikia būtent čia nardyti. „Mes čia turėjome mokslininkų, laužančių galvas, kodėl žuvys nesušąla minusinės temperatūros vandenyje, studijavusių pingvinų psichologiją ir netgi nardančių su jūros ežiais“ – pasakoja Robinsonas. Jo darbas – užtikrinti, kad treniruočių ir nėrimų metu mokslininkai liktų gyvi – kas nėra taip jau lengva. Norint gauti leidimą nardyti mokslininkui tereikia turėti bent metus galiojantį sertifikatą ir turėti ne mažiau 50 panėrimų, iš jų bent 15 su sausu kostiumu.

Aišku, šaltis čia – didžiausias priešas. Kai vandens temperatūra yra minus 2 laipsniai, reguliatoriai gali lengvai užšalti ir imti leisti orą, todėl visada naudojami bent du. „Mes mokome juos kaip išimti iš burnos vieną reguliatorių ir įsidėti kitą“ – sako Robas – „neįtikėtina, kaip sunku rasti savo paties burną, kai veidas yra sušalęs į ledą“.

Jie nardo po ledu, kurio storis yra nuo 2,5 iki 6 metrų storio ir čia svarbiausias dalykas, norint išlikti gyvam – visada žinoti kur yra artimiausia eketė. „Matomumas po ledu, netgi nesant saulei čia yra neįtikėtinas – kartais net iki 250 metrų, todėl mes niekada nenardome su virvėmis. Vietoj to mes tik paliekame eketėje kyboti lyną su spalvotomis vėliavėlėmis ir stroboskopiniais švyturėliais“.

Bet toks geras matomumas ne tik padeda greitai rasti eketę, bet ir blaško dėmesį. „Po ledu matote visą landšaftą – su slėniais, kalvomis ir tarpekliais. Vaizdas nepakartojamas ir gundantis, norisi vis plaukti toliau. Aš buvau tris kart pametęs iš akių eketę, ir patikėkite manim – tai labai, labai blogas jausmas“.

Per visus tuos metus savo barokameroje jie gydė 6 narus. Tačiau, vieną kartą tai neišgelbėjo amerikiečio naro, kuomet jis gavo emboliją besistengdamas ištraukti iš dugno kažkokį gelžgalį ir kaip liftu naudodamasis savo sausu kostiumu. „Galiausiai gelžgalis jam nusibodo ir jis tiesiog metė jį dugnan. Tą pačią akimirką jis šovė aukštyn. Po to, kai mes jį ištraukėme iš eketės, vaikinas jau buvo negyvas“.

Yra čia ir kitų pavojų. 2003 metais leopardinis ruonis užpuolė vieną britų mokslininkę. „Ji snorkeliavo, bet turėjo su savimi dive kompiuterį, todėl mes turime šiokį tokį supratimą apie tai, kas atsitiko. Ruonis čiupo mokslininkę ir nusitempė į 60 metrų gylį. Ji mirė nuo paskendimo, ir galimai kitų patirtų sužalojimų. Tai dideli, agresyvūs ir grėsmingai atrodantys grobuonys. Jeigu tik jie pasirodo, mes paliekame vandenį.“
Nepaisant visų baisumų, Robas kiekvieną sezoną grįžta Antarktikon. „Žmonės dažnai manęs klausia, kur mano manymu yra geriausia vieta nardyti? Kokia nors lagūna? Raudonoji jūra? O aš visuomet atsakau – mano antarktinė bazė - McMurdo. Man patinka šis akivaizdus kontrastas. Paviršiuje yra tik baltai žydras ledas ir nė gyvos dvasios, bet tik įšokite eketėn, ir jums prieš akis atsiveria nuostabus spalvotas pasaulis – rožiniai minkšti koralai, raudonos jūrų žvaigždės... Nėra kitos tokios vietos pasaulyje“.

Ryklių kaubojai.

Karštomis Kalifornijos vasaros dienomis Gilas Falconė kasdien plaukia apžiūrėti savo tunų gardų. Jis dirba Monterey Bay Aquariumo vyresniuoju saugos inspektoriumi. Gardas – tai milžiniškas nailoninis tinklas. Jo apačia pritvirtinta prie dugno, o viršus paliktas atviras ir laikosi plūdurų ir virvių pagalba. Tinklas yra lankstus ir priklausomai nuo srovės stiprumo gali keisti savo formas.


Aplinkui tinklo viršų sumontuota ir metro aukščio tvora – kad apsisaugoti nuo alkanų jūros liūtų. Tačiau bet kuris jūros liūtas, sugebėjęs peršokti šią tvorą, viduje bus „maloniai“ nustebintas. „Siurpraizzz!!!” – vietoj tunų garde laikomi didieji baltieji rykliai. Akvariumas aktyviai vysto šių gyvūnų apsaugos programą nuo pat 2002 ir laiko žvejų sugautus ryklių jauniklius šiame garde. Du iš jų vėliau eksponuoja publikai akvariume, po to paleidžia laisvėn.

Falconei reikia nerti į drumzliną gardo vandenį, palikti didžiulius skumbrių ir lašišų gabalus rykliams, įvertinti ryklių elgseną ir sveikatos būklę. Nardo jis be jokio apsauginio narvo ar grandininių marškinių. Vienintelė jo apsauga – bukas plastmasinio vamzdžio gabalas – „tai padeda nuginti ryklius šalin, nepakenkiant jiems“, ir elektroninis ryklių baidymo prietaisas, kuris „atrodo visiškai nė kiek nejaudina šių ryklių jauniklių“.

Falkonė kilęs iš NiuDžersio, o sertifikuotas tapo vietiniame karjere. Jis pamilo jūrų gyvūniją studijuodamas biologiją koledže ir dirbdamas Virginijos salose. Dešimtmetį jis klajojo po įvairiausius tyrinėjimų projektus, susirinko įspūdingą visokiausių instruktorių sertifikavimo kolekciją, kol pradėjo dirbti akvariume savanoriu, o galiausiai – ir samdomu darbuotoju. Dirbant akvariume tenka imtis įvairiausių darbų – kažką taisyti giliai sulindus į vandens padavimo ar nuleidimo vamzdžius, montuoti apšvietimo sistemas ir pan. Bet didžiausią potraukį Falkonė jaučia nardymui su didžiaisiais baltaisiais rykliais.

Ar jam baisu? „Ne, jie mane tiesiog užburia. Aš suvokiu, kad matau gyvius, kurie žymiai labiau pažengė ir prisitaikė gyvenimui povandeniu“ – sako jis. „Jūs esate kažkur giliai žaliame vandenyje, o tada pasirodo jie – kad patikrinti jus ir sekti. Ir nors jie yra trigubai mažesni nei suaugę individai, atrodo jie lygiai taip pat“. Beje, kaip ir suaugę individai, jie greiti ir turi pilnus nasrus aštrių dantų.

Ar gali toks rykliukas jį nužudyti? Falkonė abejoja, nors ir neatmeta, kad rykliai išvis nė neketina jo pulti. Tiesiog jie smalsūs ir visko gali pasitaikyti. Galiausiai Falkonė nusileidžia: taip, rykliuko burnos „kasnis“ yra apie 40 cm diametro, todėl jis galėtų nesunkiai nužudyti žmogų.

Bet Falkonė yra iš tų žmonių, kurie tik gūžčioja pečiais kalbėdami apie pavojingus savo darbo aspektus. Vietoj gyvenimo ar mirties scenarijaus jis mato „įdomias situacijas“. Viena tokia „įdomi situacija“ kaip tik ir buvo neseniai susidariusi, nors rykliai šiuo atveju niekuo dėti.

„Buvo stipri srovė ir netikėtai pajutau, kad įsipainiojau tinklo kišenėje“. Nailoninio valo gijos apraizgė jį kaip kokoną – tinklas apačioje, tinklas virš galvos, tinklas iš visų pusių. „Aš padaviau signalą budžiui ir mes kartu pabandėme išsikapstyti iš situacijos, iš visų jėgų irdamiesi prieš srovę“. Jiems pavyko saugiai išlysti iš tinklo, bet tuokart nėrimą jie nutraukė.

O jeigu jis sutiktų baltąjį ryklį už tinklo ribų, rekreaciniame nėrime? „Labai norėčiau pamatyti. Tikriausiai atsisėsčiau ir pasigrožėčiau reginiu“ – jo balse jaučiamas džiaugsmas. „O paskui nedelsiant dingčiau iš vandens“.

Branduolinio reaktoriaus naras

Kai žmonės paklausia Čarlio Valanso , kuo jis užsidirba pragyvenimui, atsakymas juos pribloškia – nardau atominiame reaktoriuje. Tipinė reakcija būna – kur, kur tu nardai?

JAV yra 104 branduolinės jėgainės, ir visoms joms reikia daug, labai daug vandens – kad sukti turbinas ir gaminti energiją, kad aušinti reaktorių ir dar būti pasiruošus avariniam reaktoriaus stabdymui. Kai kurie vandens rezervuarai yra tiesiog milžiniški ir talpina savyje iki 4 milijonų litrų vandens. „Dauguma šių rezervuarų yra pagaminti iš plieno, todėl mums reikia nuolat juos inspektuoti ir prižiūrėti, kartais kažką pavirinti, kartais padengti metalą nauja antikorozine danga, jeigu senoji ima rūdyti“.

„Tiesą sakant, šis darbas atrodo pavojingesnis, nei jis iš tikro yra“ – sako Valansas. „Vanduo yra labai efektyvi apsauga nuo radiacijos. Vos 60 cm vandens sluoksnis atitinka 4 - 8 cm švino plokštės apsaugos lygį. Dauguma vietų, kuriose tenka dirbti daiveriams yra seklios: nuo 3 iki 5 metrų, bet yra ir gilesnių - 12 ir net 26 metrų gylio netoli paties reaktoriaus. “Kadangi vanduo yra tokia gera apsauga, iš tikro galima nardyti netgi pačiame reaktoriuje, ar dirbti netoli panaudotų kuro kapsulių”.

Bet radiacija yra pavojingas dalykas, todėl Valanso narai kiekvieno nėrimo metu imasi su savimi net po kelis dozimetrus ir dar naudojasi telemetrijos sistema, kuri realiu laiku siunčia duomenis – kad stebėtojai sausumoje sektų radiacijos lygį. Kiekvienam narui leidžiama gauti per metus ne daugiau nei 1000 milirentgenų dozę per metus. Palyginimui – darydami rentgeno nuotrauką pas gydytojus, gauname apie 50 miliren.

Nardydami neužterštuose vandenyse, pasakoja Valansas, jie naudoja panašią įrangą, kaip rekreaciniai daiveriai. Tuo tarpu nardymas užterštame vandenyje yra visiškai kas kita. „Mes dėvime vulkanizuotos gumos sausus kostiumus, sujungiamus su šalmu, o pačio kostiumo viduje palaikomas teigiamas slėgis, oras tiekiamas iš paviršiaus per žarnas“. Po kiekvieno nėrimo technikai gerai nuplauna daiverį ir įrangą, viską patikrina su dozimetrais, tada viską nušluosto specialiomis šluostėmis, kurios tuoj pat parodys užterštumą. Visas šis procesas trunka gerą pusvalandį. „Tokios rūšies nardymai reikalauja labai daug kantrybės“ – sako Valansas. „Paprasta užduotis, kuri normaliom sąlygom užimtų dieną, jėgainėje pareikalauja savaitės“.

Tai ką, jokių pavojų? „Negaliu įsivaizduoti, kad kas nors galėtų žūti nardydamas jėgainėje. Bet aš žinau mažiausiai aštuonis atvejus, kai narai žuvo dirbdami už jėgainės ribų vandens padavimo vamzdžiuose ir turbinose. Vaikinai paskendo arba buvo sutraiškyti, štai kur yra tikri pavojai“.

Nardyk.lt

P.S.
[ Publikuota: 2009-01-04 ] • [ Peržiūrėta: 6422 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/pavojingi_darbai ]

Kai išgirdau pasiūlymą Naujųjų metų vakarą praleisti Taujėnų dvare, net suspirgėjau iš malonumo Vien susimąsčius apie tai, jog galėsiu stačia galva pasinerti į romantiškai didingą dvaro aplinką, mane nejučia priversdavo užsimerkti ir užsisvajojus nusišypsoti Gyvenu šiame šimtmetyje, bet dažnai užsisvajojusi nuskrieju keletą šimtmečių atgal... Mušant dvylikai paskutiniosios 2008-ųjų metų nakties dūžių, mes buvome šoktelėję į praeitį...

Pajudėjus iš namų, nespirgėjome naujametėmis nuotaikomis - aplinkoje trūko šventiškumo, norėjosi daugiau sniego ir šiaip labiau žiemos Vinguriuojant klaidžiais ir tamsiais Ukmergės rajono keliais, jau buvau bepavargstanti, kai staiga prieš akis išniro visiškame kaimuke gana net sakyčiau iššaukiančiai apšviestas dvaras Ech, tas jausmas, užplūstantis tuomet, kai įsuki pro dvaro vartus ir iš lėto riedi ratu link įėjimo! Savo "liūtuke" pasijutau tarsi karietoje (vis ta laki vaizduotė )

Įsmukusi į sales, negalėjau nenužiūrėti dekoruotų, gražiai ir kruopščiai paserviruotų stalų


Vakaro programą pradėjo draugo Vyginto pasirodymas - Burbulų simfonija! Juk visi prisimename vaikystėje pūstus burbulus ir stebėjimąsi tuo, kokie dideli jie gali pavykti Na, po šio pasirodymo vaikystės suvokimą "dideli muilo burbulai" tenka pervertinti


Vėliau smagiai pasijuokus vakaro svečiams ir vedėjui kuriant Naujųjų metų pasaką, panorome pasivaikštinėti po dvaro parką...


O tikslinčiam laikrodukui pradėjus skaičiuoti naujuosius, 2009-uosius metus, dvaras netruko trumpam pasinerti į metamorfozę - pagrindinė valso žingsnius menanti salė, trumpam pasinėrė į šiuolaikinių ritmų aidą.


Šeimininkai mums padovanojo nuostabią šventinę dovaną - geltonąjį kambarį ir jame sklandančią romantikos dvasią


Nagi, merginos, prisipažinkite, juk rytas didžiuliame kambaryje, toks mielas veidrodis, atskleidžiantis tą paslaptį, kuri mergina pasaulyje gražiausia , yra dažnos iš mūsų svajonė


O šį po sočių pusryčių sekusį svajingą pasivaikščiojimą po Taujėnų dvaro parką aš dar ilgai prisiminsiu... Mmm...


Nuoširdžiausi linkėjimai dvaro šeimininkams, kurie taip atsidavusiai pavertė griuvėsių krūvą, tikrai didingu dvaru! Be tos meilios ir nuoširdžios šeimininkės šypsenos bei žvalaus šeimininko pasisveikinimo, tai tebūtų sienos! Visą jaukumą, didybę ir grožį sukūrė ne kas kitas, o jų tikėjimas laikmečiu, kuris mane taip vilioja!



P.S.
[ Publikuota: 2009-01-01 ] • [ Peržiūrėta: 6181 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/naujamet_naktis_taujn_dvare ]