P.S.
[ Publikuota: 2008-09-19 ] • [ Peržiūrėta: 7734 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/mnesio_nuotrauka-09 ]

Miegu ne daugiau negu po 6 valandas per parą, praleidžiu ant kojų kokias 17 valandų beveik non-stop bėgiodama maršrutu salė pirmame aukšte - ofisas antrame aukšte - virtuvė pirmame aukšte - sandėlis antrame aukšte - salė antrame aukšte ir t.t. Sukuosi sukuosi sukuosi... Bet suprantu, kad kitaip aš tikriausiai ir negalėčiau Kaip "Transcom" personalo direktorė ir sakė - "Tavęs į kėdę aštuonioms valandoms net pririštos nepasodinsi "

Jaučiuosi turinti 19 vaikų Kuriems nuolatos kyla klausimų, kurie privėlę klaidų pasimeta, o kai kurie net lūpą pradeda timpčioti, įdėmiau pažvelgusi galiu įžvelgti akyse besikaupiančias ašarėles... Kai kurie iš jų bijo prieiti prie rusakalbio kliento, tuomet bėga pas mane Pasimeta užkalbinti laužyta anglų kalba mekenančio italo, tuomet neramiai žiūri į mano pusę ir žvilgsniu, tarsi magnetu bando mane prisitraukti, išsigelbėti Giliai į širdutes ima klientų kritiką, tokią skaudžią ir dažnai tikrai per griežtą Žinau, kad turiu pajusti kiekvieno iš jų nuotaikas, gražiai išlaviruoti, išvengti tarpusavio pykčių, apkalbų, išspręsti ne tik nesusipratimus tarp padavėjos ir kliento, bet ir tarp padavėjos ir barmenės ar tarp kelių padavėjų Turiu greitai reaguoti ir rasti sprendimą, jei kuri nors iš mergaičių paliko batelius, kojinaites ar dar kokią aprangos detalę namuose Pastebėti įpjautą pirštelį ar išgelbėti alpstančią ir mirti žadančią mergaitę, nes jai ką tik pratrūko "milžiniška" pūslė Rodos, kuo toliau, tuo labiau suprantu, ką reiškia turėti vaikų

Be to, turiu kelias mamytes, kurios pavargsta nuo bene nuolatinio chaoso virtuvėje, nuo tunto merginų vis reikalaujančių padaryti greičiau būtent jų užsakymą, nuo manęs, kartais meiliai prašančios taikiai išspręsti susiklosčiusią nemalonią situaciją, kartais piktai ir griežtai tiesiog liepiančios ir nesigilinančios, bet visada greta, visada pasirodančios, kai tik įsiplieskia nesusipratimas. Tačiau tos mamytės atras bent kartą, bent akimirką per dieną mane sustabdyti, pasigauti už besiplaikstančio sijono ir meiliai-įsakmiai ištarti - "Administratore Lina, ar nelaikas jums būtų užkąsti?.." Ir jos būna tokios velniškai teisios Nes tuomet prisimenu ir maršus grojantį savo skrandį, nepasitenkinimą išreiškiantį diegliukais, kuriuos belakstydama išmokau visai užignoruoti Arba įsakmiai pasiūlo išeiti į lauką, palaikyti joms kompaniją per parūkimo pertraukėlę. Ir tik pravėrusi lauko duris, pajuntu, kaip gera, tik prisėdusi ant šalto suoliuko, suvokiu, kaip man to reikėjo...

Jaučiuosi turinti naują diiiiiiiidžiulę šeimą

Vidurnaktį, kuomet visi jau išskuba namo, o aš baiginėju įveikti biurokratinių dienos darbų kalną, dažnai akimirkai sustingstu ir įsiklausau. Dievinu tą spengiančią tylą restorane, kuri užplūsta taip staiga, užlieja kiekvieną kampelį, įsispraudžia pro kiekvienas duris... Keistai malonios tuščios erdvės, kuriose, rodos, tebeplaukioja dienos šurmulys, tebešmirinėja žmonės, tebebėgioja susirūpinusiais veidais padavėjos... Nakčiai užrakindama kabineto duris, stipriau susisiausdama paltuką, nesąmoningai visada nusišypsau Nes aš paprasčiausiai esu laiminga Turiu viską, ko gali geisti žmogus O ko neturiu šiuo metu... pasieksiu

O vakarais... tiksliau, naktimis... kai parvažiuoju namo ir išvargusi, susisukusi į Mylimojo marškinėlius krentu į maloniai vėsią lovą, negalvoju apie tvinksinčias kojas, tik vis mąstau, kaip palengvinti savo mergaitėms ir berniukams darbo dieną, kaip jiems paaiškinti, kaip jiems įteigti, kad klientų nereikia bijoti, kad reikia jaustis laisviau, o tada viskas ir klostysis kur kas sklandžiau, kad nereikia blaškytis, o tiesiog nurimt ir daryti viską sistemingai. Be to, padėti vieni kitiems! Būti kolektyvu, o ne individais! Kai kurie man tokie elementarūs ir, rodos, nekvestionuojami dalykai, jiems atrodo tokie sudėtingi

Ir jau beveik prieš pat užsnūsdama visada pagalvoju, kokią tikrai gerą direktorę turime dabar! Gaila, laikinai. Bet džiaugiuosi turėjusi progą su ja padirbėti, nes tai žmogus, žinantis, ką ir kaip daro, sprendimus priimantis ne spontaniškai ir visada racionaliai, niekada nekeliantis balso tono, bet kalbantis įtaigiai. Ji - autoritetas, kurio sąmoningai norisi klausyti ir iš jos mokytis. Prieš keletą dienų direktorė visai lyg tarp kitko tarstelėjo - "Gerai dirbi." Viskas, keli paprasti žodžiai, bet man jie reiškė daug, nes, visų pirma, žinau, kad buvo pasakyti ne šiaip sau, ne pataikaujant, ne dėl to, kad visi psichologai pataria kartas nuo karto pagirti darbuotojus, paskatinti juos ar pamotyvuoti. Ne, jie buvo pasakyti todėl, kad ji taip iš tiesų galvoja. Aš tikriausiai po jos šių žodžių akimirkai suakmenėjau o po to pažvelgusi į jos veidą pamačiau maloniai besišypsančias akis (ne lūpas!) Tuomet tik tarstelėjusi trumputį "ačiū", nubėgau toliau su visais 105-iais darbais į salę


Darbas darbu bet dar reikia ir prie mokslų prisėsti




P.S.
[ Publikuota: 2008-09-18 ] • [ Peržiūrėta: 3459 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kaip_man_sekasi_darbe ]

Mane dauguma (ta labai labai didžioji dauguma ) aplinkinių laiko visiška darboholike... Jų požiūriu, man nėra didesnio gyvenimo malonumo, kaip darbas; anot jų, aš puikiausiai atsiskleidžiu tik tada, kada gausiai užsiverčiu darbais ir tuomet kovoju su laiko stoka, įtemptai ir nuolatos judinu smegenėles, kad tinkamai susiplanuočiau dieną ir atlikčiau viską iki terminų pabaigos. Gal jie ir teisūs, nes nieko neveikimo, tinginiavimo ir tiesiog... drybsojimo lovoje nepakenčiu! Bet, kita vertus, aš manau, kad jie nepastebi vieno esminio faktoriaus - tas krūvas darbu apsiimu tik tada, kai jau būnu suskirsčiusi laiką ir nemažą jo dalį užrezervavusi savo mylimiems žmonėms, savo dabartinei šeimai - Dainiui.

Vis iškyla atminty istorija apie žongliravimą penkiais kamuoliukais, kurią atradau James Patterson knygoje „Siuzanos dienoraštis Nikolui“ - "Įsivaizduok, kad gyvenimas – tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai – tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną pagaliau supranti, kad darbas – kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi – jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai – šeima, sveikata, draugai ir principai – stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net visai sudaužytas. Tik iš tiesų supratus pamokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra." Šią pamoką turėjau progą įsisavinti praktiškai - ne tik išgirsti ir pasistengti suprasti, bet ir pajusti. Todėl dabar žinau, kad darbą, jei tik įmanoma (pabrėžiu, jei tik įmanoma, o "įmanoma" yra labai abstrakti sąvoka, kurią, labai norint, galima įgyvendinti dažniau negu mes įsivaizduojame, nes "įmanoma" tikslui tereikia dviejų kintamųjų - noro ir šiek tiek pastangų, o šie abu kintamieji, akivaizdu, priklauso tik nuo mūsų pačių) visada galima priderinti prie likusiųjų keturių kamuoliukų - šeimos, draugų, sveikatos ir principų.

Nemaža dalis dabar skaitančiųjų šį pamąstymą, tikriausiai, raukosi, prunkštauja ar sukioja pirštą ties smilkiniu. Sveikinu! Jūs esate šiuolaikinės sumaterialėjusios visuomenės atstovas, kuris visus keturis stiklinius kamuoliukus derina prie guminio - darbo! Žinau, nedirbdamas, neturėdamas įplaukų neišgyvensi, nes tiesiog nesugebėsi patenkinti bazinių fizinių poreikių (nesugebėsi įsigyti ir išlaikyti būsto, neturėsi už ką nusipirkti maisto ir pan.). Tačiau dažnas iš mūsų taip pasineriame į įplaukų skaičiavimą, jog pamirštame atsigręžti ir palyginti įplaukas su išlaidomis. Ką turiu omeny? Dirbdami 24/7 aukojame sveiką miegą (neteigiu, jog riekia miegoti po 12 valandų per parą. Ne, dažnai nebeturime laiko numigti bent tų reikalingų žmogui 7 valandų paroje!), vietoj maisto, kišame į save tai, kas po ranka papuola ir tampame šiukšliadėžėmis, o žmogaus kūnas yra įnoringas tvarinys ir vieną dieną už tą brukamą šlamštą jis sugalvos kaip atsikeršyti. Arba, pavyzdžiui, ilgokai neberandame laiko užsukti pas stomotologą, o skaudantis dantis ne tas aspektas, kurį lengva ignoruoti, taigi ryjame saujomis nuskausminamuosius ir ardome savo kepenis. Žodžiu, skaičiuojame, kiek pinigų uždirbame, bet neskaičiuojame, kiek jų išleidžiame sveikatos stiklinio kamuoliuko lipinimui. O šeima? Primiršti, dėmesio stoka besiskundžiantys vaikai, kurie, vėliau dejuojame, pasirinko klystkelius, nuėjo šunkeliais ir pan. Daužome galvas į sienas, raudame ir niekaip nesuprantame, kodėl vaikas įklimpo, pavyzdžiui, į narkotikų liūną. O atsimerkti nenorime, pamatyti savo darboholizmo pasekmių nesiryžtame... Klausausi pasakojimų apie klasiokų susitikimus, praėjus 30-iai metų po mokyklos baigimo arba žvelgiu į tas drauges nuo vaikystės, kartu pabaigusias mokyklas, išlaikiusias ryšius studijuojant skirtinguose miestuose, tebebendraujančias šeimomis. Miela? Bet kuo toliau, tuo dažniau tai atrodo... anų laikų palikimas, nes dabar... dabar draugai keičiasi kartu su darbais, t.y. pakeitei darbo vietą ir pamiršai senus draugus, arba išvykai studijuoti į kitą miestą ir jau spangsti apie naujus tokius nerealius geriausius draugus... Geriausio draugo sąvoka pakito... Apskritai, draugo sąvoka, mano požiūriu, baigia išnykti, nes dabar turime pažįstamus, kolegas, bet ne draugus. Kuo tai skiriasi? Pastaruosius mes įsileidžiame į savo vidinį pasaulį, atveriame jiems visas duris, o kolegoms leidžiame žinoti tik tai, kas susiję su darbu, na, ir gal dar kokį vieną kitą laisvalaikio (jei tokio dar turime...) akimirkos skraistę šiek tiek praskleidžiame. Ir galiausiai principai. Bręsdami formuojame savų principų piramidę, apsibrėžiame tai, kas mums šventa, ir susidėliojame, susigrupuojame tai, kas mums svetima ir atgrasu. Deja, šiuolaikinė bene vien materialumu pulsuojanti visuomenė yra pasiryžusi paminti visus alei vieno principus tik tam, kad gautų geriau apmokamą darbą, šiltesnę vietelę ir pan. Sakote, o kaip kitaip? O paprastai - dirbk darbą, kuriuo mėgausies, kuris neatims iš tavęs viso tavo laiko, kuris tau bus mielas ir tuomet uždirbti pinigai atrodys kur kas saldesni ir reiškmingesni ir nesvarbu, kad jų bus mažiau, bet jie tau teiks adekvatų, o dažnai net kur kas didesnį pasitenkinimo laipsnį! Siek ne nuliukų, ne skaitmenų kiekio tavo algalapyje, o gyvenimo pusiausvyros, harmonijos ir aukštesnio visapusio pasitenkinimo laipsnio!

Perskaitei, nusiprunkštei ir vėl panirai į ataskaitų rašymą? Ir nesvarbu, kad šiandien teoriškai tavo laisvadienis? Ką gi, labai norėčiau tikėti ir palinkėti, kad nei vienas iš tų stiklinių kamuoliukų nesudužtų, bet, kita vertus, manau, kad taip ir bus, nes... tu paprasčiausiai jais nežongliruosi, jų iš tikrųjų nė neturėsi...


P.S.
[ Publikuota: 2008-09-06 ] • [ Peržiūrėta: 3932 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/pamstymas_3_-_apie_darboholizm ]

Atsineštas įspūdis iš man vieno itin svarbaus vasario vakaro - betvarkė!

Po ramios apžvalgos, šaltakraujiško situacijos įvertinimo - įmanoma apsitvarkyti!

Po pabendravimo su kolege Rimucka - mes galim!!!

Jei nepabėgai gavusi "Bravaria" administratorės aprangą, vadinasi, išgyvensi O jei rimčiau, jei nori problemų ir bemiegių naktų, prisijunk Tvarkyti yra ką... Bet juk kam įdomu eiti lengviausiu keliu Tikrai ne man

Po pirmosios dienos, užrakinus "Bravaria", išsiveržus į gaiviai vėsią, nakties skraiste apgaubtą "Akropolio" automobilių stovėjimo aikštelę, pirmiausiai giliai giliai įkvėpi, o tuomet pradedi darbą su savimi - bandai sutramdyti save, kad nepradėtum bėgti Bet tokia būsena praeina Tereikia laiko (mes jo turime šiek tiek...), užsispyrimo (su kaupu ) ir tikėjimo (hope so, kad neišseks, nes pamaldumu nepasižymiu ).

To Be Continued




P.S.
[ Publikuota: 2008-09-05 ] • [ Peržiūrėta: 3898 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kaip_a_igyvenau_pirm_dien_naujoje_vietoje ]

Jau 2010 metais turėtų atsirasti tokių kompiuterių, kuriais bus galima dirbti ir šnekantis. Jie, pasak prof. habil. dr. Laimučio Telksnio, bus tarsi nauji mūsų bendradarbiai ir jei nešnekės lietuviškai, gali atsitikti taip, kaip yra pasakęs vienas „Microsoft“ strategų prof. Davidas Brooksas: „Kalba, kuri nepasklis elektroninėje terpėje, pamažu išnyks.“

„Čia turėtų būti valstybės politika, – LŽ sakė akademikas L.Telksnys. – Atsakyti Mikalojui Daukšai, kaip bus, ar mes pasirūpinsime savo šneka, kuri palaiko ir vienybę, ir valstybę, ir visą tautą. Man atrodo, tokio klausimo negalima net kelti – turi būti pasirūpinta, ir kuo greičiau.“

Tyloje ir aiškiai

Tokioms pasaulyje plačiai paplitusioms kalboms kaip anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų ar italų jau dabar yra sukurta programinė įranga, kai mašina gali spausdinti jai diktuojamus tekstus. Kol kas atpažįstama tik tam tikros srities kalba, pavyzdžiui, medicinos, verslo ar teisės. Jei yra labai daug žodžių, mašinai sunkoka susigaudyti.

Gydytojams pritaikyta tokia įranga jau pardavinėjama ir kainuoja apie tūkstantį dolerių. Ji gerokai palengvina medikų darbą. Gydytojai mašinai gali diktuoti ligos istorijas ir daugiau laiko skirti paciento apžiūrai, tiesiog pasakydami kompiuteriui, ką užrašyti.

„Vis dėlto tai nereiškia, kad bus tokie kompiuteriai, su kuriais galėsime bendrauti kaip tarpusavyje, – sakė Matematikos ir informatikos instituto Atpažinimo procesų skyriaus vadovas prof. habil. dr. L.Telksnys. – Apribojimų šnekant su kompiuteriu, kad šis atpažintų, yra nemažai. Aplink turi būti gana tylu, nes triukšmas kompiuteriui trukdo. Be to, reikia gana aiškiai kalbėti. Ir žmonėms tarpusavyje kalbantis kartais tenka perklausti, ką kitas pasakė, – gal per greitai ar truputį neaiškiai, suveltu sakiniu, tačiau mums tie dalykai paprastai netrukdo.“

Per daug sudėtinga

Lietuvių, kaip ir latvių ar kitos mažų tautų kalbos, verslo požiūriu yra nepatrauklios, todėl, pasak informatikos profesoriaus, reikia patiems kurti programinę įrangą lietuvių kalbai. Neįmanoma tiesiogiai pritaikyti ir kitoms kalboms sukurtos atpažinimo įrangos, nes lietuvių kalba dar yra ir labai sudėtinga.

Prof. L.Telksnys prisiminė tokią istoriją. Jo mokiniui, dabar jau apgynusiam daktaro laipsnį, per seminarą Vokietijoje vienas vokiečių profesorius pasiūlė lietuvių kalbai naudoti vokiečių kalbos atpažinimo įrangą. Kai lietuvis pradėjo aiškinti, kodėl ta programinė įranga netinka, vokiečių profesorius paragino rašyti mokslinį straipsnį, nes lietuvių kalba yra daug sudėtingesnė mašinai atpažinti. Pavyzdžiui, dėl priegaidžių: šAuk – šaUk, lAuk – laUk, kAltas – kaLtas. Ir mašinoms neužtenka turėti akustinį signalą. Norint, kad mašina gerai atpažintų žodžius, reikia ir gramatikos žinių.

50 kartų daugiau

„Kai rašome, naudojame rašto ženklus – abėcėlę. Garsams ji netinka. Juos aprašo garsų abėcėlė – fonemos. Lietuvių kalba turi 32 rašto ženklus, o fonemų būna ir pusantro šimto, – pasakojo pašnekovas. – Vis dėlto, kad būtų galima patiems sukurti mašinas, kurios atpažintų dideliu patikimumu, neužtenka vien teorinių žinių, negana vien matematiškai aprašyti kalbos procesą, neužtenka ir tokios programinės įrangos, kuri būtų padaryta remiantis tokia teorija. Reikia dar ir kalbos pavyzdžių.“

Į specialias duomenų bazes, vadinamuosius garsynus, turi būti įrašyta įvairių šnekos pavyzdžių, nes mašinai, pasak prof. L.Telksnio, ne tas pats, kai kalba aukštaitis, žemaitis ar dzūkas. Netgi svarbu, ar šneka moteris, ar vyras, nes skiriasi signalas: vienas – aukštas, o kitas – žemas.

Informatikams talkina Lietuvos radijas. Bendradarbiauti pradėta beveik prieš porą metų. Radijo diktorių dukart per dieną skaitomos žinios automatiškai įrašomos į kompiuterį. Diktoriai taip pat leidžia informatikams pasinaudoti jų tekstais. Atpažintuvams tekstas netinka – reikia turėti garsą ir jį fonemizuoti, t. y. užrašyti ne rašto ženklais, o fonemomis. Jos reikalingos kompiuteriui, kad jis galėtų pradėti atpažinti.

Duomenų saugykla turi būti gana didelė. Pavyzdžiui, anglai turi įrašę 500 valandų ir tą šneką jau fonemizavę. Kai kompiuteriai mokomi atpažinti, ta medžiaga naudojamasi. Nepaisant visų pastangų, lietuvių mokslininkai kol kas turi tik 10 valandų, tad dar trūksta 50 kartų tiek.

Reikia proto

Reikia mokslininkų branduolio numatytam darbui atlikti, tačiau jauni žmonės apsigina daktaro laipsnį ir susiranda pelningesnį darbą. Matematikos ir informatikos instituto Atpažinimo procesų skyriaus vadovas ir jo kolegos skaitydami paskaitas mėgina prisikalbinti jaunimo.

„Čia ne šiaip sau programinė įranga. Reikia įvairių žinių sintezės. Turi būti kietas informatikas, pakaustytas teoriškai iš procesų analizės ir akustinės fonetikos srities. Pavyzdžiui, dabar mano doktorantai laiko fonetikos egzaminą pas prof. Antaną Pakerį. Kitaip nieko nepadarysi, – sakė informatikos profesorius. – Dėl įrangos nesiskundžiame, jos mums užtenka. Reikia proto. Ir matote – kokio. Reikia kūrybingų ir mokslui smalsių žmonių. Yra jaunimo, bet kai žmogus toks kvalifikuotas, iškart pagriebia.“

Lietuva nuo kitų pasaulio šalių, užsibrėžusių jau 2010 metais pradėti gaminti kompiuterius, turinčius šnekos atpažintuvus, atsiliks, pasak prof. L.Telksnio, keleriais metais. Jeigu gautume didesnę paramą, darbus būtų galima atlikti greičiau. Vilčių suteikia jau parengta programa „Lietuvių kalba informacinėje visuomenėje“. Jei ji bus šiemet patvirtinta, joje numatytos lėšos leistų gerokai suintensyvinti darbus.

Kompiuteriniai imigrantai?

„Čia iš esmės strateginis klausimas, ar išlaikysime lietuvių kalbą, ar ne, ir mūsų kaip lietuvių atsakomybė, – kalbėjo akademikas. – Kompiuteriai vis gudrėja. Jų bus vis daugiau, ir mes turėsime vis daugiau pagalbininkų, tačiau kaip su jais šnekėsime? Kai atvažiuoja imigrantai, rūpinamės, kad jie išmoktų lietuviškai. Kai atkeliaus kompiuteriniai imigrantai, privalome turėti priemonių juos išmokyti kalbėti lietuviškai.“

Pasaulyje jau atliekami tokie laboratoriniai eksperimentai, kai atpažįstama, tarkim, anglų kalba ir užrašoma rašto ženklais, tada išverčiama, tarkim, į japonų kalbą, o japoniški rašto ženklai sintezuojami – mašina tekstą paverčia garsu. Pavyzdžiui, kalbi telefonu angliškai, o kitas žmogus girdi japoniškai, nes iš karto verčiama. Tačiau kad būtų galima vieną šneką išversti į kitą, pirmiausia reikia atpažinti.

„Dabar įsivaizduokite, kaip mūsų mokinukai mokysis naudotis šitomis galimybėmis? – retoriškai klausė mokslininkas. – Reikia, kad jie bent jau mokykloje su kompiuteriais galėtų šnekėtis lietuviškai. Mes, lietuviai, turime pasirūpinti, kad mūsų kalba būtų vartojama ir elektroninėje terpėje. Informacinių technologijų pasaulyje neturėdami kompiuterių, su kuriais galėtume šnekėtis ir lietuviškai, sulauksime naujų imigrantų – kompiuterių, su kuriais teks šnekėtis kitomis kalbomis.“

Pirmosios kregždės

Problemos problemomis, tačiau kad nebūtų labai liūdna, prof. L.Telksnys pasakė ir gerų naujienų. Jau sukurta tokia programinė įranga, kuri leidžia kompiuteriui atpažinti sakomas komandas. Kai kurie Matematikos ir informatikos instituto darbuotojai tokiomis komandomis jau atsidaro interneto svetaines. Kompiuteris atpažįsta frazes ir jomis naudojantis galima ieškoti informacijos. Arba ištarus kokį nors žodį lietuviškai, mašina pasakys jį, pavyzdžiui, angliškai ar prancūziškai. Vadinasi, atpažįsta, kas pasakyta, ir atsako kita kalba.

Viena prof. L.Telksnio studentė savo seseriai, dėl ligos negalinčiai aiškiai kalbėti, sukūrė tokią programą, kuri padeda susikalbėti. Mašina tarsi vertėja – merginos savaip ištartus žodžius pasako suprantamai.

Mokslininkai dabar planuoja bendradarbiauti su gastroenterologais, kad būtų galima sukurti šios srities lietuvių kalbos atpažintuvus, leisiančius kompiuteriui diktuoti ligos istorijas. Pirmieji pavyzdžiai turėtų pasirodyti po dvejų trejų metų.

Mokykloms žadama jau gana greitai pateikti tokių pavyzdžių, kad moksleiviai galėtų žodžiu sakomomis komandomis žaisti. Pavyzdžiui, atsidaryti interneto svetaines. Arba mokytis kalbų: pasako lietuviškai, o kompiuteris atsako kita kalba.

Nuo Ali Babos

Kompiuteris gerai atpažįsta vieno kalbėtojo šneką ir jam gali būti ne tas pats, kas kalba. Jis gali neatpažinti. Kartais gerai, kai kompiuteris neatpažįsta kito žmogaus, tai veikia tarsi balso raktas, tačiau jau yra sukurta programinė įranga, kuri padeda kompiuteriui atpažinti kelis kalbėtojus.

„Mes dabar kalbame lyg ir apie didelę naujieną, bet juk „1000 ir vienos nakties“ pasakoje „Ali Baba ir 40 plėšikų“ jau seniai atidarinėjo duris sakydami: „Sezamai, atsiverk.“ Atpažinimas buvo!“ – juokėsi pašnekovas.

Akademikas L.Telksnys yra šešių išradimų autorius. Jis sukūrė originalią teoriją ir konstruktyvius metodus atsitiktinių procesų savybių staigių ir lėtų pasikeitimų atpažinimui. Būtent ta teorija ir buvo vienas iš teorinių pagrindų, naudojamų atpažinimui.

„Tada mašinos netraukė, – prisiminė mokslininkas. – Atpažinimo darbams reikia galingų mašinų. Šiais klausimais pradėjau domėtis nuo neatmenamų laikų. Esame sukonstravę rašto ženklų atpažinimo mašiną. Ir ji buvo ne tik sukurta, bet ir išleista visa serija tokių mašinų. Tais laikais technologijos buvo labai silpnos, tad ta mašina buvo maždaug kaip trys spintos. Nepaisant to, tai buvo pirmas gaminys Europoje. 1964 metais Leipcigo mugėje gavome aukso medalį. Vokiečiai pasiūlė kartu su jais pradėti gaminti atpažinimo automatus. Buvo sukurtas naujas atpažintuvo modelis ir sutarta taip – vokiečiai gamins mechaniką, o Lietuvoje bus „daromas protas“, bet staiga Maskva viską nutraukė. Vokiečiai net buvo spėję gamyklą pastatyti, įvykdyti tarptautiniai bandymai, viskas buvo patikrinta ir veikė. Vėliau vokiečių mokslininkai klausė: „Kas jūs per valstybė?!“ (anais laikais – Sovietų Sąjunga), jie net nesuprato, kaip šitaip galima daryti. O dabar tie rašto atpažintuvai jau yra programinė įranga, telpanti į kompiuterį.“

Iš garso – apie laivus

Prof. L.Telksnio išradimai yra susiję ir su kitomis sritimis. Sovietiniais metais mokslininkai atpažindavo povandeninius laivus pagal garsą. Radiolokatoriai jų nefiksuoja, nes po vandeniu nesklinda elektromagnetinės bangos, todėl, pasak pašnekovo, tik pagal garsą galima nustatyti, kur yra povandeninis laivas. Dar reikia žinoti, kieno jis. Laivui plaukiant jo sraigtai sukelia vandenyje sūkurius, o jų daromi burbuliukai – garsą. Įrašius tą garsą galima nustatyti net laivo tipą.

„Sudėtinga, tačiau truputį paprasčiau nei šneka, – pripažino mokslininkas. – Kai kalbame, tiek pasikeitimų būna! Pavyzdžiui, vien tariant „laba diena“: l, a, b, a... – vis nauji dalykai. O kai laivas plaukia, mažai kas kinta. Tokie procesai, kurie laikui bėgant teoriškai visai nekinta, praktiškai – mažai, vadinami stacionarūs. Tuo požiūriu truputį lengviau. Kitas dalykas – surinkti medžiagą. Primėto į jūrą bujų – tokių rutulių, kuriuose sumontuota labai gudri elektronika. Ji tuos garsus, kuriuos skleidžia povandeninis laivas, priima ir užrašo. Gaudavome tik garso įrašą, jokios papildomos informacijos. Tokius darbus pasaulyje darė rimčiausi centrai, ir mes nebuvome iš žiopliųjų.“

Apie rimtą informatikų ir kardiologų darbą liudija mokslinis leidinys „Širdies ritmo autonominis reguliavimas“, bendradarbiavimą su Vilniaus Gedimino technikos universiteto pastatų akustikos tyrėjų grupe – Vytauto Jono Stauskio knyga „Muzikos salių akustika“.

Teorija – sausa šaka

„Mano teoriniai darbai ir buvo susiję su tuo, kaip atskirti, kai koks nors procesas vyksta, kada jo savybės buvo vienokios, kada – kitokios. Bet teorija, kaip sakė mūsų mylimas Mefistas „Fauste“, yra sausa šaka, – juokėsi prof. L.Telksnys. – Šnekai atpažinti vien teorijos neužtenka, reikia turėti, kaip sakiau, šnekos pavyzdžių. Jie, fonemizuoti, sudėti į kompiuterio atmintį, jau ir yra pažinimo medžio elementai.“

Atpažinimo procesų skyrių, kaip pripažino pašnekovas, domina būtent tokios teorijos, kurias galima „įdėti į kompiuterį“, nes tik taip gali gauti kokios nors praktinės naudos. Kadangi visi virpesiai, ar jie yra povandeninio laivo, ar širdies ritmo, ar pastatų akustikos, ar mūsų šnekos, teoriniu požiūriu vis tiek yra virpesiai, tai kai kurie principai gali būti panaudoti ir vienoje, ir kitoje srityje. Svarbiausia – visada reikia įsigilinti į reiškinį, kurį analizuoji, antraip ir teorija, ir programos bus perniek.



P.S.
[ Publikuota: 2008-09-03 ] • [ Peržiūrėta: 3978 ] • [ Komentuota: 0 ] • [ Rekomenduoti draugui! ]
[ Individualus adresas: http://Zhucka.net/irasas/kada_kompiuteriai_neks_lietuvikai ]